Vakar mokslų klausimais svečiuodamasis Grybo gatvėj buvau pavaišintas ramunėlių arbata. Natūralia. Jau po vidurnakčio, išgėręs paskutinį arbatos lašą, pajutau milžinišką energijos protrūkį. Taigi, susirinkau daiktus, atsisveikinau ir greit moviau pro duris. Po kelių minučių turiu būti minties stotelėj, atvažiuos autobusas. Iškišęs snapą į kiemą esu užklumpamas stiproko lietaus, bet laiko spausdamas dideliu greičiu pradedu bėgt tikslo link. Pajuntu, kad energija trykšte trykšta, gaminasi adrenalinas, todėl spartinu žingsnį. Toliau viskas vyksta kaip action tipo kompiuteriniame žaidime — greitai besikeičiantys vaizdai, prastas matomumas, ant tilto man kažką murmantys reperiai, didžiulės balos ir vis senkantis laikas. Kvėpavimas dažnėja, pulsas kyla. Negailėstingai į šipulius sudaužytoje stotelėje persimetu keliais žodžiais su keista pašnekove, šoku į autobusą. Važiuoju zuikiu, į mane šmėščioja susijaudinęs ir net kiek persigandęs barzdotas vyrukas.
Prisėdu, rodos, tuoj nusiraminsiu, bet vairuotojas staiga keičia maršrutą, mintyse paišau įvairiausias gatvių schemas, trumpiausias bėgimo namų link distancijas. Autobusas stoja tamsioje Verkių gatvėje, vairuotojas mikliai šoka į šalia stovintį miniveną, jo plaukai kruopščiai sušukuoti, jis vilki odinę striukę, ir, atrodo, tuojaus išsitrauks didelį vinčesterį. Galvoje greit sugeneruoju ginybos planą, vairuotojo nukovimą, tačiau automobilyje įvyksta “mainai” ir per kelias sekundes naktinio autobuso vairą perima kitas panašaus stiliaus neaiškios tautybės vairuotojas. Išlipęs prie didelės Ozo sankryžos tęsiu misiją “Namai”. Tamsoj neįvertinu balų dydžio, dar labiau padidinu greitį, bet, pakibęs ore, suprantu, kad šuolis per trumpas ir teškiu pilna pėda į balą. Jaučiuosi kaip specialaus būrio karys. Energija po truputį senka. Ramunėlių arbata oda pradeda tekėt į išorę. Dar kelios milžiniškos balos, gilūs oro gurkšniai ir misija įvykdyta. Aš namie.
