1 diena

Lektuvas i Bergama is Vilniaus kyla 11:00 (spalio 24, 2011). Skrydis puikus, nera jokiu trikdziu, rekianciu vaiku ir girtu keleiviu. Ryanair Mag’e skaitau gera straipsni apie Algarve (ten nuo lapkricio prasideda banglentininku sezonas). Artejant prie Italijos, zandikaulis atvimpa pamacius is debesu iskilusias Alpes. Vaizdas tikrai neitiketinas. Kalnai kvapa gniauziantys, milziniskos keteros pilnos sniego, rodos, be pertraukos ten snigo istisus metus. Is 6-8 km aukscio bandau isivaizduot kalnu masyvo tikraji dydi.

Bergamas pasitinka pilnut pilnutelis emigrantu is Afrikos. Cia ilgai neuztrunku — is oro uosto atvaziaves i gelez.stoti, greit soku i traukini Treviglio link, islipes iskart pataikau i pilnuteli traukini Veronos kryptim.

Islipu Peschiera del Garda, Gardos ezero pietineje dalyje. Pasivaikstau po ganetinai istustejusi miesteli, papleskinu kelis kadrus. Paskui sutinku broliukus latviukus, kartu zygiuojam stoties link. Sedu i autobusa ir patraukiu i siandienos tiksla — Malcesine miesteli siaures rytiniame Gardos krante.

Gardos ezeras — didziausias Italijoje. Siaurine jo dali supa ispudingi kalnai. Pakrantese isikure labai jaukus miestukai su mazais senamiesciais ir prieplaukomis.

Gaila, Gardos apylinkes mane pasitiko apniukusiu dangum, bet vaizdai vistiek verte sypsotis.

Baldo kalno apacioje ant ezero kranto isikurusi Malcesine yra vienas graziausiu ir populiariausiu miesteliu rytineje pakranteje.

Miestelis nedidelis, galima apeiti pesciomis per gera pusvalandi. Italisko grozio miestelis sveicariskuose kalnuose — taip butu lengviausia apibudinti Malcesine, kuriame gyveno ir kure pats V.Gete.

Be jokiu pastangu susirandu savo viesbuti (Hotel Alpino). Greit uzsiregistraves, neriu atgal i siauras miestelio gatveles. Fotkinu.

Jau sutemus vakarieniauju tipiskam seimos restoranely netoli prieplaukos. Cia seimininkauja du broliukai — Carlo ir Tiago. Mazi, vikrus ir labai juokingi, nuolat kazka tauskia ir visus kalbina. Suvalgau skaniausia Calzone, isgeriu vyno. Maistas sveciams atkeliauja mini maisto liftu is antro auksto. Labai netradiciskai. Atrodo kaip pecius ar zidinys. Padavejas ideda uzsakyma, paspaudzia mygtuka ir uzsakymas nukeliauja virsun. Po 15 min atidaro o ten garuoja sviezia namine pica.

Po vakarienes dar prasikosiu pro miesteli. Zmoniu beveik nesutinku. Viena kita vokieciu pora. Sezonas ryskiai pasibaiges. Malcesine pasirodo kaip turtingu vokieciu ir italu sezoninis rojus.

Pagurksnoju alaus keliuose baruose ir griztu i viesbuti. Idomus radinys vienvietyje numeryje — italiskas Naujasis Testamentas. Suprask — keliauji vienas — gilinkis i religija, tapk vienuoliu.

Ryt bandysiu pakilt i Balno kalna (2218 m.). Paskui is Veronos vaziuosiu i Liublijana.

2 diena

Ech, gaila, oras nepasitaiso ir siandien… Keista, neiprasta ir kiek liudna Italijoj keliauti pliaupiant lietui.

Po sociu pusryciu suzinau kad keltuvas i Baldo kalna “is under maintainance”… Laivai po ezera taip pat, panasu, kad neplaukioja.

Vaikstineju po miestely, papleskinu, nuperku atvirlaiskiu. Nusprendziu dar iki pietu vaziuot i Verona ir diena praleist ten.

Taigi Malcesine mane pasitiko apytuste ir kiauru dangumi. Bet vizitas vistiek buvo savotiskai zavus. Prizadu sau prie Gardos atvaziuot vasara ir pabut ilgiau, bent 3 dienas.

I Verona atvaziuoju apie 12:00. Miestas garsus Romeo ir Dzuljeta, amfiteatru, senamiesciu. Gyventoju apie 250 tukst. Nemazai bludiju po senamiesti, aplankau garsuji amfiteatra, Veronos univera, pagrindines aikstes. Suvalges lazanija vietinej kavinukej, dar vaikstineju po miesta, bet lietus pradeda stipreti. Prasideda sightseeingas “nuo stogo iki stogo”. Reikalus gelbsti gera striuke ir waterproof batai. Verona pasirodo labai grazus, ne itin didelis miestas su jaukiu senamiesciu. Po truputi lietus stipreja. Paciu laiku randu kiek paluzusi bet funkcija atliekanti lietsargi. Spartinu zingsni ir maunu i stoti. Stoty pabimbineju, issiunciu atvirlaiskius, uzkandu picos ir soku i traukini Verona-Mestre.

Po geros valandos Mestrej perku bilieta i LJ. Bet traukinys isvyksta 21:30, reiskia turiu pustrecios valandos. I Venecija nusprendziu nevaryt — per mazai laiko, noro ir saules.

Mestre yra arciausias miestas nuo Venecijos (apie 10 km i siaures vakarus). Mestre gyventoju didesne dalis yra kinieciai (yra ir srilankieciu, indu, afrikieciu). Gatvese beveik vien kinu restoranai, aplink — vien siauros akys. Zinoma, yra ir italu. Kaip supratau, miestas tarsi tarnauja turistu uzpildytai Venecijai. Kinieciai dirba restoranuose, atidaro savo suvenyru parduotuves (made in China fenomenas), kirpyklas, china shopus ir, sakyciau, neblogai sukasi. Miestas svarus, neprisiukslintas. Ar man patiktu gyvent vien tarp ju, nezinau, bet man jie atrodo pozityvus, darbstus ir saziningi zmones. Malonesni nei pakistanieciai ar indai. Gaila, nepaklausiau vietiniu italu nuomones.

Pabludijes po mini Kinija, nusprendziu pavalgyt Chinese restorante. Kur gi kitur. Restoranely pasiemu ryziu su vistiena (labai silpnai palyginus su galva zemesniais ir smulkesniais kinieciais). Stebiu kaip greit ir tiksliai dirba personalas.

Internacionalinis traukinys Roma-Budapest atvyksta laiku. Patogiai isitaisau vagone. Snaudziu, rasau dienorasti. I Liublijana atvykstu vidury nakties — 1.40 vietos laiku. Draugu stotyje nerandu (pranesiau, kad busiu Treciadieni 1.40 AM, o jie vis tik pagalvojo, kad tai bus nakti is Treciadienio i Ketvirtadienio). Laimei, Liublijanoj jau antrakart, miestas nedidelis, neblogai pazistamas, plius turiu GPS ir reikiama adresa. Taigi, po 15 ar 20 minuciu jau bunu pas Matic namuose.

3 diena

Nuo ryto pliaupia. Dangus kiauras ir nesimato prosvaisciu… Su Matic nusprendziam vistiek nuvaziuot i Bled ir i Radovljica. Pasiemam daug foto technikos ir islekiam į šiaurę nuo sostinės, Julijos Alpių link. Nuo LJ apie 40-50 km autostrada. Valytuvai vos spėja valyt priekinį stiklą, varo kaip iš kibiro.

Atvykstam į Bled, išgeriam bariuke alaus ir einam prie ežero. Pasislėpę po stogeliu papleškinam kelis kadrus. Bledas žymus Bledo ežeru, kurio viduryje yra vienintele sala, taip pat salia ezero ant kalvos isikurusia pilimi.

Paskui lekiam pasivaiksciot po Radovljica. Grazus mazas senovinis miestelis ant kalvos. Vasara turetu but labai grazu.

Vakare Liublijanoj ragaujam Radovljicoj nusipirkta sloveniska namini vyna, atsidarom ir Lithuanios buteliuka. Gerokai apsile apsilankom bariuke su tipine balkanu slageriu muzika. Diskotekoj tikrai karsta, pamatau tikraji balkaniskaji temperamenta. Ankstame bariuke jaunimelis nuosirdziai trypia, visi kartu dainuoja.

4 diena

Pagaliau nustoja lyti. Apie pietus lekiam i miesto centra. Oras pakankamai geras, silta, tik kiek apniuke. Liublianoj medziai nusidaze labai graziomis, sodzriomis rudens spalvomis. Labai patrauklus nedidelis miestas. Nors pries gerus metus cia jau lankiausi, per si laika miestas spejo gana zenkliai pasikeisti — susitvarke centrine aikste, atsirado fantastiskas dviraciu nuomos tinklas. Pasirodo, miestieciai issirinko nauja iniciatyvu mera. Geriam kava jaukioj kavinukej miesto centre prie Liublianicos upes, veliau sociai uzkertam tailandietiskam restorane. Vakare draugai gamina sloveniskus patiekalus, vaisinames vynu, vakarojam. Tingi, bet nenuobodi diena.

5 diena

Anksti ryte sedu i traukini Liubliana—Rijeka. Taigi, traukiu i Kroatija. Tikiuosi idomiausios keliones dalies, nes vykstu i sali, kurioj dar nesu niekada buves. Taip pat tikiuosi pagaliau rasti giedra dangu ir grazias, neatrastas vietas. Visiskai nereiksminga, bet man patikusi keliones dalis — senovinis stampas i pasa. Specialiai atkisau ne ID kortele, o pasa, kad uzdetu stampa. Primena senus laikus, kai dar nebuvome ES. Kitakart kai vaziuosiu i Kroatija, ji jau tikrai bus ES nare.

Taigi Rijeka mane pasitinka pasakisku oru. Issikeiciu vietines valiutos — Kroatijos kunu, isgeriu kavos, suvalgau gabala varskes pyrago. Nusprendziu kelias valandas praleisti Rijekoje. Rijeka − miestas Kroatijoje, šiaurinėje Dalmatijoje netoli Istrijos pusiasalio, prie Adrijos jūros. Gyventoju apie 130 tukst. Miestas issidestes isilgai palei pakrante. Isties pasirodo tikrai idomus ir grazus. Ryte Rijekos miestas pilnas senuku ir ivariausio plauko prekybininku. Nusiemu striuke, pasiraitoju rankoves, nusistatau fotografavima serijomis ir maisau miesta skersai isilgai, gaudydamas pacius idomiausius portretus. Paskui lipu ant kalvos, kad nuzvelgciau visa miesta is virsaus. Vaizdai tikrai verti demesio.

Po pietu ganetinai isvargintas nepatogios keliones autobusu atvykstu i Pula — paskutine mano stotele. Oras cia taip pat puikus. Siek tiek pagrybauju kol randu miesto centra. Pula – didžiausias miestas Istrijos pusiasalyje (60 tukst.gyv.). Pula garsėja švelniu klimatu, ramia jūra ir nepaliesta gamta. Miestas turi gilias vyndarystės tradicijas, verčiamasi žvejyba, laivų statyba, turizmu. Mieste romenai pastate amfiteatra (I a.), yra triumfo arka, Augusto šventykla. Susirandu savo hosteli, pasidedu daiktus ir patraukiu atgal i miesta. Gaila, nepavyksta issinuomoti nei dviracio, nei motorolerio — ne turizmo sezonu viskas uzdaryta. Visa diena klaidzioju po Pula.

Vakare, kai sutemsta, nueinu i krantine su jachtu prieplauka. Kiek toliau matosi dokai. Pasivaikstau tarp prabangiu jachtu. Kai kuriose jachtose zmones tyliai ilsisi, ijungti didziuliai ploksciaekraniai televizoriai, ramiai gurksnoja sampana. Zmones megaujasi gyvenimu… Fotografuoju ilgu islaikymu, buriu stiebai vandenyje atsispindedami sukuria grazius vaizdus.

Jau gerokai vakare, apie puse vienuolikos, netycia uzsuku i bariuka, kuriame gyvai grojamas jazz’as. Jega. Prisedu, uzsisakau alaus. Baras greit uzsipildo. Dauguma siek tiek arba gerokai vyresni. Muzikantai groja nerealiai, atmosfera puiki. Vakaro vinis — pazintis su Puloj gyvenanciu austru Harry. Vyrukui, speju, gerokai virs 50. Austrijoj buvo architektas, bet, kai viska, ka galejo, ten pasieke, atvaziavo i Pula. Nusipirko namuka grazioj vietoj, savo malonumui uzsiema skulptura, sponsoriauja vietiniams skulptoriams, dailininkams. Bet idomiausia yra tai, kad jis, dar gyvendamas Austrijoj, pasikviete ir finansavo studijas lietuviui, kaip pats sako, dar visai jaunam, bet turinti ypatinga talenta Valdui Stravinskui. Naujasis draugas su didziuliu uzsidegimu pasakoja koks nepaprastai gabus Valdas buvo muzikos instrumentu gamybos studentas. Gera valanda austras giria muzikos instrumentu geniju, vaisina alumi, pasakoja apie Pula, supazindina su vietiniais draugais skulptoriais. Ne gana to, pasirodo, rytoj Valdas Stravinskas atskrenda i Pula, kviecia ir mane prisijungti, bet, gaila, rytoj isvykstu. Ech. Isgeriam dar alaus, pasizadu nueit i opera, susipazint su V.Stravinsku. Deja, grizes, apie Stravinska internete praktiskai nieko nerandu… Keista.

6 diena

Pabundu velniskai susales. Laikrodis rodo apie 12:00. Rodos, sugebejau persalt… Palendu po dusu, susipakuoju daiktus, issiaiskinu kaip nusigaut iki oro uosto, atsisveikinu su seimininke. Beje, Most Hostel Pula buvo puikus, rekomenduoju.

Siandienos tikslas — pamatyti Verudela. Pries tai nueinu i turgeli, nusiperku vaisiu, uzkandu. Susirandu reikiama autobusa. Po 20 minuciu atvykstu i vieta. Verudela — prie Pulos esantis kalvotas pusiasalis, pasizymintis labai grazia pakrande, graziom mazom ilankelem su zydru vandeneliu, zaliais pusynais ir poilsio zonomis. Jegu neperdaugiausiai, taciau neskubedamas megaujuosi Adrijos juros pakrante. Sviecia saulute, pusys ir ivairus kiti augalai skleidzia svelnu kvapa, visa tai susimaiso su juros bangu musimu… Labai grazu ir ramu. Zinoma, pakrantej zmoniu labai nedaug, viesbuciai ir poilsiavietes visiskai uzdaryti. Velniskai uzsimanau po pakrante ir aplinkinius kalvotus miskus pasivazinet dviraciu.

Atgal i Pula pargriztu mazdaug po 4 valandu. Nuperku kelis suvenyrus, restoranely suvalgau nepakartojama risotto su krevetemis.

Likusi laika leidziu stotyje gurksnodamas arbata.

Velai vakare nusileidziu Frankfurt-Hahn’e. Vel pasu kontrole (atskrendu ne is ES salies). Prastai jauciuosi, tarsi persalimas ir kazkoks apsinuodijimas butu susiplake i viena kartu… Nusprendziu nesikankint — pasiemu vienvieti numeri su pusryciais (57 eur) cia pat esanciame viesbutyje B&B Hotel. Nepavykus prisijungti prie Wi-Fi, daugiau ka veikti nesurandu, todel einu iskart miegoti. Nesu mates tokio sudetingo prisijungimo prie bevielio interneto — reikia ivesti savo varda, pavarde, telefona, kilmes sali, kvito koda, tada laukti patvirtinancios zinutes su prisijungimo kodu (zinutes zinoma taip ir negavau).

7 diena

Atsikeliu anksti. Jauciuosi zymiai geriau. Nusiprausiu, sociai pavalgau (pliusas vokieciams, tokiu skaniu pusryciu ir tokio pasirinkimo nesu niekur mates).

Keliolika minuciu pazioplineju po duty free.

Apie pietus nusileidziu Kaune. Greit privaziuoja tevai, uzkertam Karmelavos cepelinu (ekstremalu) ir vaziuojam namo, link Druskininku.

Turbut pirma karta keliavau vienas — tikrai nieko blogo, nors, zinoma, keliese smagiau. Kelione buvo tarsi ramus pasivaiksciojimas graziame miske. Truko nuotykiu, ekstrymo. Kita vertus, tikslas tebuvo “pabegti” nuo kasdienybes, pamatyti naujas vietas.

Didžiausias pliusas: Rijekai.
Pliusiukai: Verudelai, Canon 10-22 objektyvui, nemokamai iOS aplikacijai “Europe – Offline map with directU”, waterproof batams ir striukei
Minusiukai: ištuštėjusioms Gardos pakrantėms; lietui; tiek Malcesine tiek Puloj nesezono metu neveikiancioms jokioms turizmo paslaugoms.

Penktadienį vakare kylam iš Eindhoveno oro uosto ir po keletos valandų, jau gana vėlokai, bet sklandžiai leidžiamės Trapani. Tądien spėjam apeiti dalį gana ištuštėjusio žiemą Trapani miesto (70 tūkst. gyv.). Kadaise Trapani buvo vienas iš svarbiausių kartaginiečių uostų. 241 metais prieš mūsų erą miestą užkariavo romėnai ir jį visiškai sužlugdė. Trapani atsigavo tik 9 šimtmetyje prie saracėnų. Labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Pati įdomiausia vieta yra senamiestis, žavintis Šiaurės Afrikos architektūros stiliumi su klaidžiu gatvių labirintu.

Kitos dienos rytą funikulieriumi kylam į Erice (800 metrų), įkurtą prieš 3000 metų. Miestukas labai savitas ir žavi tuo, kad nuo viduramžių jame praktiškai niekas nepasikeitė — nebuvo nei nugriautų pastatų, nei naujai pastatytų. Keletą valandų vaikštom po siauras akmenines gatveles, apžiūrim pilis, nepakartojamą vakarų Sicilijos panoramą. Beje, teigiama, kad nuo Erice kalno galima matyti Tuniso miestą Cap Bon, esantį tik už 170 km. Deja, Afrikos mes nepamatom, nes buvo gana ūkanota ir apniukę. Apsilankom Pasticceria Michele il Tulipano, tai 1980 m. įrengta kavinė-konditerijos parduotuvė, siūlanti gausybę saldumynų, tarp kurių yra Casatella — tradicinis Trapani regiono pyragaitis.

Popiet autobusu atvažiuojam į Palermo. Palermo –– labai senas miestas, išgyvenęs tiek klestėjimo, tiek žlugimo laikotarpius, dabar atrodo kiek pajuodęs ir apleistas. Aštuntame šimtmetyje prieš mūsų erą čia buvo didelis prekybos mainų punktas, vėliau tapęs svarbiu Kartaginos miestu, kuris po 254 m. prieš m. e. romėnų užkariavimo visiškai sužlugo. 831 m. miestą atgaivino arabai kolonizatoriai. Palermas labai išaugo, suklestėjo ir pasiekė net Kairo lygį. XII amžius, normanų valdymo laikotarpis, buvo aukso amžius Palermo istorijoje. Musulmonai, krikščionys ir žydai gyveno taikiai. Tačiau laikui bėgant istoriniai vėjai dažnai keitė miesto veidą. Antrojo pasaulinio karo metais miestas buvo beveik visiškai subombarduotas ir liko iki šiol neatstatytas. Akivaizdu, net ir miesto valdžia, nors labai neryžtingai, tačiau pripažįsta, kad didelės Romos ar Europos Sąjungos pinigų sumos, skirtos Palermo rekonstrukcijos ir restauravimo darbams taip ir nepasiekia reikiamų objektų, o pradingsta mafijos rankose.

Tik atvykę į Palermą, miesto širdyje, via Roma gatvėje atsitiktinai surandam “Bed and Breakfast Rosella Bianchi”. Šeimininkei pravėrus apartamentų duris, plačiai atvėpsta žandikaulis — erdvūs art deco stiliaus kambariai papuošti tekstilės dizainerės darbais atrodo stulbinančiai. Už dvi naktis dviems žmonėms paprašomi vos 70 eurų. Iš pradžių manom, kad moteris galbūt pametė vieną nulį, bet vėliau paaiškėja, kad prie septyneto nulis tikrai tik vienas.

Per dvi dienas aplankom daug Palermo vietų. Labai įdomus La Kalsa arabų kvartalas, prie kurio ir gyvename, primenantis tradicinius šiaurės Afrikos miestus, su siaurų, beveik neapšviestų tamsiu paros metu gatvelių labirintu. Ypač charakteringai atrodo gatvės turgus, išreiškiantis kvartalo žmonių gyvenimą: tarp vaisių ir daržovių krūvų, tarp mėsos ir sūrių kalnų garsiai šnekučiuojasi pirkėjai ir pardavėjai, šmirinėja valkataujantys šunys, pro žmones akiplėšiškai skverbiasi motociklai ir motoroleriai, gabenantys didžiulius krovinius arba visą šeimą. Pats seniausias ir įspūdingiausias gatvės turgus yra Vucciria, užimantis šiaurinę šio kvartalo dalį, išsidėstęs palei bažnyčias bei apleistų namų griuvėsius.

Apeinam dešimtis aikščių, bažnyčių, sodų, skverų, aplankom senąjį uostą La Cala. Labai didelį įspūdį palieka Cappuccini katakombos. Tai –– ganėtinai makabriškas muziejus, tuo pačiu suteikiantis neįkainojamos medžiagos istorikams. Neišsitekę vietos savo kapinėse kapucinų vienuoliai, XVI a. pradėjo kasti po jomis katakombas. Netrukus čia buvo palaidotas pirmasis mumifikuotas vienuolis. Greitai tokios garbės panoro ir vietiniai turtingieji, tad čia atgulė garbingiausių Palermo šeimų nariai –– papuošti geriausiais rūbais, dailiai sušukuoti ir… puikiai išsilaikę. Paskutinis vienuolis čia palaidotas XIX amžiuje.

Palermas iš tikrųjų stebina. Kultūriškai tai dar ne Afrika, bet jau ir ne Europa. Rodos, mieste sustojęs laikas. Yra kelios didelės gatvės su naujausių ”brendų” parduotuvėm, tačiau vos pasukus į šoną, pakliūni tarsi į XX amžiaus pirmą pusę — žmonės atviroj ugny kepa mėsą, vidury aikštės prie fontano pjausto šviežią žuvį, su petardom laksto vaikai, šone senukas pardavinėja picą, kažkas prekiauja daržovėm, netoliese guli benamiai šunys.

Senuosiuose Europos didmiesčiuose viso to nerasite. Palermas — “must see” miestas.

pagal: Virginija Ryliškytė: Sicilija: gidas keliaujantiems po salą

Atvykome per įdarbinimo agentūrą Qbis, kuri bendradarbiauja su vietine agentūra Hobij čia, Veghely. Nors ir turi ne vieną minusą, Hobij yra laikoma viena geresnių ir patikimesnių darbo agentūrų Nyderlanduose. Tiesa, Hobij veikia daugiau pietinėje Nyderlandų dalyje, maždaug Eindhoveno apylinkėse.

Gyvename Hobij’aus nuomojame name kolkas keturiese (visi lietuviai), tačiau prieš Kalėdas laukiamas papildymas, todėl gali tekt priimti dar tiek pat gyventojų. Iš esmės gyvenimo sąlygos neblogos, nors nuoma tikrai nepigi.

Miestelis Veghel (30 km iki Eindhoveno, 100 km iki Amsterdamo ir 150 km iki Briuselio) įsikūręs prie upės Aa (keistokas pavadinimas), turi didžiulę neogotikinę Šv. Lamberto bažnyčią ir kapinaites, labai gražią biblioteką, miesto aikštę. Esam visai patenkinti, kad gyvename Veghely, nes miestukas iš tiesų gana jaukus.

Dirbame didelėjė maisto kompanijoje Vion. Liaudiškai tariant — mėsos kombinate. Darbas pakankamai egzotiškas (pvz. krauti rąsto dydžio dešras į milžiniškas dėžes). Kita vertus, dirbti nėra itin sunku, dideli higienos ir tvarkos reikalavimai. Tačiau keltis reikia anksti — darbas, esantis už 30 km, prasideda 7 val. ryto.

Akivaizdu, kad Nyderlandai yra viena iš pirmaujančių pramonės valstybių Europoje ir pasaulyje. Dievaži, fabrikų čia — “ant kiekvieno kampo”. Pietinėje šalies dalyje dominuoja gyvulininkystė, šiaurinėjė — augalininkystė (Nyderlandai — didžiausias pasaulio „gėlynas”, kasdien čia parduodama iki 20 mln. gėlių).

Nyderlandai gali pasigirti aukštu pragyvenimo lygiu. Olandai nuo seno garsėja kaip puikūs prekybininkai. Šalis užima pirmaujančias vietas pasaulyje laivybos, gėlių, bankininkystės, maisto ir prekybos sektoriuose. Šalies BVP yra maždaug 50 kartų didesnis nei Lietuvos. Žymiausios kompanijos — Heineken, ING, DSM, Shell, Philips.

Lyg to būtų maža, Nyderlandai — tankiausiai apgyvendinta šalis Europoje. Šalyje gyvena apie 20 mln. gyventojų (nors plotu yra ketvirtadaliu mažesnė už Lietuvą). Reikšmingą mažumą sudaro Indonezijos, Surinamo (abi šios šalys yra Olandijos kolonijos), Turkijos ir Maroko atvykėliai-darbininkai, jų šeimos nariai ar palikuonys, taip pat pabėgėliai iš viso pasaulio.

Įdomu ir tai, kad Nyderlandai yra žemumų kraštas. Net 40 % teritorijos yra iš jūros, ežerų ir pelkių atkovotos žemės. Daugiau nei pusė Nyderlandų teritorijos yra žemiau jūros lygio, todėl čia yra daugybė pylimų. Dėl stiprių vėjų, visoje šalyje, lygumose, ant kalvų — šimtai vėjo malūnų.

Kitas charakteringas ir labai mums labai patinkantis reiškinys — dviračiai. Jų, kaip ir tikėjomės, tikrai daug. Apytiksliai vienai olandų šeimai tenka 3 dviračiai. “Dviratis gali viską, laivas gali viską, o automobilis negali nieko”, — tvirtina olandai. Pastebėjau, kad prie didesnės įstaigos (parduotuvės, bibliotekos, ofiso) visada būna įrengti dviračių garažai arba spec. dviračių aikštelės. Mes, dviračių entuziastai, prie namo greit susiradom kelis nenaudojamus dviračius, pasiremontavom, užsidėjom spidometrus. Tiesa, mūsų mėgstamų kalnų dviračių čia visiškai nėra (mačiau vos vieną kitą), absoliuti dauguma dviračių — 28 colių ratų moteriški. Olandai laiko keistuoliu žmogų, kuris neturi dviračio.

Kolkas aplankėme tik vieną didesnį miestą Eindhoveną (210 tūkst. gyv.). Miestas buvo gerokai “subombintas” per antrą pasaulinį, todėl gražiu senamiesčiu ir architektūra pasigirt negali. Vis dėlto miestas turi keletą traukos taškų — modernaus meno muziejų, istorijos muziejų, raudonųjų žibintų gatvę na ir, žinoma, ne vieną coffee shop’ą. Pusė miesto gyventojų dirba vietiniame Philips’e, panašiai kaip Lietuvoje buvo su Ignalina — kas antras dirbo IAE. Beje, ar žinojote, kad Philips išrado audio kasetes, kompaktinius diskus, DVD ir Blu-Ray?

Kur kas toliau, Nyderlandų šiaurinėje dalyje gyvena trečias muškietininkas Ignas, pas kurį artimu metu jau yra planuojamas vizitas.

Taip pat mintyse pamatyt kitas Nyderlandų vietas — Amsterdamą, Roterdamą, Hagą ir kt.

Keletas įdomesnių faktų apie Nyderlandus:

Konstitucinė sostinė — Amsterdamas. Vyriausybės rezidencija, parlamentas ir karalių rūmai — Haga.

52% gyventojų yra krikščionys (Romos katalikai ir protestantai), 5,3% – musulmonai. Net 40% gyventojų teigia, kad jie nesilaiko jokios religijos.

Laivybos kanalų ilgis — 4832 km (pirmoji vieta pasaulyje pagal laivybos kanalų ilgį).

Raudonųjų žibintų kvartalo prostitutės moka mokesčius, o vėliau gauna pensiją.

“Hagoje planuojama, Roterdame uždirbami pinigai, o Amsterdame jie švaistomi”, — juokauja olandai.

Nyderlandai tur didžiausią Europoje ir vieną didžiausių pasaulyje jūrų uostą — Roterdamą (40 km. ilgio prieplauka). Prieš dešimtmetį uostas buvo didžiausias pasauly, bet buvo aplenktas Singapūro ir Šanchajaus.

Olandų nuomone, didžiausia nuodėmė — švaistytis pinigais.

Olandai — aukščiausi žmonės Europoje, vidutinis olando ūgis yra 185 cm.

Lietuvių kalboje pavadinimai Nyderlandai, Olandija bei Nyderlandų Karalystė dažniausiai vartojami sinonimiškai, tačiau iš tiesų jie turi šiek tiek skirtingas reikšmes. Nyderlandai –– Europinė Nyderlandų karalystės dalis. Nyderlandų karalystė apima Nyderlandus, Nyderlandų Antilus bei Arubą (salos Karibų jūroje). Olandija yra istorinis Nyderlandų regionas, apimantis dvi (iš 12) provincijas –– Šiaurės Olandiją ir Pietų Olandiją. Beje, išvertus iš olandų kalbos Nederland reiškia Žemas kraštas.

Pauliius.

Naujienlaiškiai rašyti 2009 vasarį—birželį.

# pradzia

pagaliau, po 30 valandu Londono Stanstede aš Porte.
Skrydis labai išvargino, bet džiaugiuosiu kad dabar
pagaliau esu Porte. Šeimininkė pasitiko labai šiltai,
viską aprodė. Gyvenu su Pedro iš Rio de Žaneiro ir
Eduardo iš Italijos. Šis vyrukas retai būna namie.

Šiandien su Pedro pasivaikščiojom po miestą.

Dabar geriam alutį. Netrukus eisim i Casa da Musica,
ten bus Clubbing party. Turetu but visai nieko. šiaip
nuotaikos geros. Koledže dar nebuvau.

# 1

Antra savaite Porte praejo gana greit. Pirmadieni-treciadieni
portugalai svente karnavala, todel i paskaitas nereikejo. Vazinejausi
dviraciu, pazindinausi su miestu, sportavau. Mieste maciau velniskai
daug mazu vaiku, persirengusiu visokiausiais betmenais, bitem majom,
supermenais, zoro ir pan. Orai buvo vasariski, dienos sauletos,
temperatura apie 20-22 laipsnius.

Mokslai jau igauna pagreiti. Project2 darom plakata “Mapa Mundi”,
project1 uzdave padaryt visa cikla leidiniu su pasirinktu rezisieriumi
ir jo filmais. Piesimo paskaitose piesiam zmogu, skeleta. Typographie
ir photographie dar nebuvo, o per Digital Lab2 mokysimes flash’a.
Manau, kad nuobodziaut laiko nebus, nes kelis kartus savaiteje
paskaitos trunka nuo 9 ryto iki 19-21 val.

Susipazinau su slovenais, italais, graikais ir kt. ESAD’e daug
erasmusininku, visi linke padet vieni kitiems.

Penktadieni su butoku Pedro prasikošem pro barus. Sestadieni susitikau
su dviem lietuvaitem, taip pat Erasmus studentem, jos cia mokosi ir
atlieka praktika vietinej ligoninej. Toliau sveciavausi pas slovenus,
gerem vyna, o veliau traukem i amzinai sausakimsa bara Piolho, kuriame
kasdien pilna erasmusininku. Susipazinau su idomiu lenku, pasnekejom
ekonominiais, geografiniais ir socialiniais klausimais. Naujasis
draugas is Graikijos ismoke susisukt tabako (pats to ismoko is
Youtube), papasakojo kaip ji apsiko paukstis, kaip pasigamint molotovo
kokteili ir pan. Nakti miesto barai tiesiog lusta nuo ivairaus plauko
jaunimo. Aplankem dar keleta.

Sekancia savaite Porte vyks naujuju Erasmus studentu “reception week”,
bus daug renginiu, vakareliu, degustaciju ir pan.

Siandien oras ne toks geras. Kita savaite zada ir lietucio. Buvau
islindes su dviraciu palakstyt po senamiesti.

# 2

Sia savaite atsikrauste du nauji gyventojai: aktorius is Lisabonos
vardu Tiago ir ekonomikos studentas turkas Memet. Pirmas linksmas,
antras nelabai. Taigi butas pilnas, gyvenam penkiese.

Pirmadieni teko gana stipriai sudalyvaut Erasmus vakarely klube ‘Plano
B’. Buvo visai saunu, gerai paselom. Tik galejo nenufyrint mano
megstamiausio dzemperio…

Koledze visa savaite vyko workshop’ai, buvo idomiu ekspoziciju. Gavau
dar viena idomia uzduoti “Infografia project”, t.y. grafiskai
pavaizduoti metine savo uzimtumo ataskaita. Bus ka veikti. Turiu bedu
su fotografija, nes destytojas isvis nesneka angliskai, bet manau sia
savaite isspresim sia problema, galbut pasirinksiu mados fotografija.

Pirmadieni-ketvirtadieni buvo apniuke ir labai vejuota, net sugebejau
pasigaut virusa, truputi perpute, ketvirtadieni aplankem kelis barus,
o savaitgali buvau namie… Klausiausi brazilo muilo operu,
nesekmingai bandziau uzmegzti rysi su turku, ziurejau filmus ir daug
miegojau.

Siandien vel silta, debesys pasitrauke, ir islindo saule. Ir savijauta
jau geresne. Vaziuodamas metro i papludimi, atsitiktinai sutikau
Edita, kuri mokosi ESAD’e jau antra semestra. Ji is Siauliu
universiteto.

Jau pripratau prie miesto ir mokslu, dabar reikia po truputi planuotis
keliones po Pirenu pusiasali :)

# 3

Savaitė vėlgi praėjo gana greit. Koledže – pats darbymetis, paskaitos
dažniausiai trunka nuo 9 ryto iki 6-8 vakaro. Ketvirtadienį ESAD’e
susitikau su VTDK grafinio dizaino katedros vedėju Jonu Malinausku.
Gaila, negalėjau sudalyvaut jo paskaitoj-konferencijoj, nes turėjau
portugalų kalbos paskaitą, kurios nevalia praleisti. Apskritai nesu
labai patenkintas tuo, kad turiu daug paskaitų ir mažai laisvo laiko
šiokiadieniais, bet, kaip sakoma, mokslo šaknys karčios :)

Ketvirtadienį kambariokas turkas mažiausiai 15 kartų klausė Titaniko
soundtrack’o. Penktadienį tas pats – vis dar “ant repeat’o” grojo
Celine Dion. Hm, negerai.

Penktadienį su latve Olga ir lenke Ewa centre suradom rusų parduotuvę,
Olga buvo labai patenkinta – prispirko grikių, saulėgrąžų. Man buvo
labai juokinga. Nežinau kodėl. Taip pat buvom keliose labai įdomiose
sendaikčių parduotuvėse. Vakare vėl svečiavausi pas slovėnus, paskui
su lietuvėm Ilona ir Ieva apsilankėm Erasmus vakarėly kažkokiam pseudo
klube. Buvo velniškai daug žmonių, nulis ventiliacijos ir, žinoma,
viduje rūkoma.

Šeštadienį su Jonu Malinausku pasivaikščiojom po senamiestį, paragavom
vietinio patiekalo Francesinha, užkopėm į bokštą apžvelgt miesto,
apsilankėm tramvajų muziejuj, meno galerijose ir kt. Vakare prasikošėm pro barus, padegustavom
vietinio alučio ir netgi buvom restorane su gyva muzika. Naktį
betraukdamas namų link dar susitikau draugus slovėnus su penkiais
litrais Cuba Libre. Teko keliom valandėlėm stabtelt.

Šiandien jau vasariškai šilta, netgi karšta. Buvau didžiuliam Cidade
parke pasportuot, truputį pasitempiau blauzdą, bet išgyvensiu. Parke
daug tvenkinių, iškylaujančių šeimų ir daug daug saulės. Kepina kaip
reikalas. Žodžiu, sekmadienis.

Kitą savaitgalį turėčiau išbandyt Atlanto bangas ant banglentės.
Nusipirkau aštuonias pamokas vietiniame surfing’o klube.

# 4

Penkta savaitė Porte. Laikas eina greit. Šią savaitę truputį pradėjau
jaust rutiną, kas nėra labai gerai. Kaip bebūtų, viskas yra puiku.

Pirmadienį temperatūra pavėsyje siekė 28 laipsnius, antradienį tas
pats. Ilgiau laiko pabuvęs ant saulytės supranti, kad esi pietuose. Su slovėnais
retoriškai vienas kito paklausėme kaip reiks mokytis gegužę-birželį?

Antradienį po daugybės paskaitų jau kažkialioliktą kartą teko
apsilankyti Piolho bare. Studentų – kaip šieno, tik spėk taukšti.

Trečiadienį po paskaitų su draugais iš Slovėnijos (daugelis juos maišo
su slovakais, kas jiems yra graudu, o man labai juokinga) pasikaitinom vietiniam
Matosinhos paplūdimy.

Ketvirtadienį, kaip ir antradienį, piešimo paskaitoje eskizavom aktą.
Buvo visai įdomu. Keista, bet pradedu mėgt piešimą.

Vakare kambarioką lisabonietį Tiago išsitysiau į tą patį Piolho.
Parodžiau kur studentai renkasi. Linksma su Tiago būna. Labai specifiniai jo juokeliai.
Pavyzdžiui vakarieniaujant svetainėj jis pribėga su maišu ir pradeda smaugt. Arba ryte vietoj
“Bom dia”, jis sako “Who are you?”. Tiago yra įdomus dar ir tuo, kad yra aktorius, 38-ių (nors
atrodo kaip 28), batų išmiera 49, užsiiminėja joga, yra baigęs chemijos inžineriją, dirbęs
Vokietijoj. Šiaip labai protingas žmogus, nemažai kur buvęs ir labai gerai šnekantis
angliškai. Su juo gerai sutariu.

Tą patį vakarą susitikau kambarioką Memet iš Turkijos. Su šiuo žmogum
tiesiog nėra apie ką kalbėti. Patraukėm į Erasmus vakarėlį Pitch klube, bet, žinoma, buvo
sausakimša ir grojo rnb.

Penktadienį atitinkamai švenčiau tarptautinę miego dieną.

Šeštadienį įsitikinau koks nedidelis tas pasaulis – pirmoje surfingo
pamokoje susitikau pažįstamą iš Druskininkų Luką. Pirma pamoka ant lentos paliko didelį
įspūdį. Nučiuožiau nuo kelių bangų savarankiškai, nuo kitų – su instruktoriaus pagalba. Kova
su Atlanto vėsiomis bangomis ant lentos – geriausia, kas gali nutikt vandenyne.

Sekmadienis. Ką tik grįžau iš surfing’o. Bemaž dvi valandas kovėmės su
Atlantu. Bangos šįkart buvo mažesnės, bet, nučiuožęs nuo 6-7 bangų, jau beveik supratau
surfingo esminius principus. Šiandien dar lėksiu į centrą susitikt su lietuvėm.

# 5

Savaitė koledže praėjo įprastai.

Penktadienį lankėmės šiuolaikinio meno muziejuj, buvo naujos
ekspozicijos pristatymas. Visiškas šlamštas. Vienintelis pliusas –
nemokami gėrimai. Pasinaudojom šiuo privalumu sočiai.

Šeštadienį su lietuviais ir portugalais surengėm mažą pikniką
didžiuliame parke, o vakare dalyvavom miesto baruose, buvom klube
“Gare”. Paryčiais grįžęs po linksmybių iGoogle užfiksavau rekordinį
tik dviejų laipsnių skirtumą tarp Vilniaus ir Porto. Vilniuj buvo 9,
Porte — 11. Vietiniams čia labai šalta. Man jau irgi žvarboka, nes
pripratau prie vasaros. Prie gero greit priprantama.

Šiandien buvau surfinti. Prie vandenyno vėjas buvo toks stiprus, kokio
dar nesu regėjęs. Velniškai sušalom. O kadangi vėjas buvo šiaurinis,
tai ir surfingas buvo gana pasyvus ir keistas.

Namie vakarais Tiago garsiai dainuoja, kartais net rėkia. Italas
Eduardo su savo drauge sėdi užsidarę kambary. Su Tiago spėliojam, kad
jis neleidžia draugei Jesicai net į dušą nueit. Juokiamės ir iš turko
Memet, kuris klausosi savo muzikos kolekcijos, kurią sudaro dvi dainos
– Titanic’o soundtrack’as ir skudučių muzikos kūrinėlis, kurį
girdėdavau Impulso turkiškoj pirty. Brazilas Pedro paskaitų beveik
neturi. Vaikšto su braziliškom panom po kino teatrus ir mamos sąskaita
planuoja keliones į Ispaniją, Portugaliją ir į vidurio Europą.

Po savaitės prasidės atostogos, o jau šį ketvirtadienį sulauksiu
svečių iš postsovietinės Lietuvėlės.

Portugalai sako, kad lietuvių kalba panaši į kiniečių ir rusų miksą. Jo.

Savaitės filmas — Seven Pounds.

# 6

šįkart kaip niekad tingiu rašyt naujienlaiškį, bet paskutinę savaitę
dažnai vaikščiojau su savo vargštu fotoaparatu, todėl šįkart siunčiu
jums tik šusnį nuotraukų.

# 7

Atostogos baigiasi, šiandien išskrido Nereta, antradienį vėl į
paskaitas… Tuos, kas pavydėjo vasariško oro, galiu nuramint: Porte
orai tokie patys kaip Vilniuj, tik naktimis keliais laipsniais
šilčiau. Keista, kovą – vasara, balandį – pavasaris.

Per laisvą savaitę aplankėm Guimarães, Aveiro, Bragą.

Guimarães – istorinis miestas Šiaurės Portugalijoj, įkurtas devintam
amžiuj, dažnai apibūdinamas kaip Portugalijoj tautos gimtasis miestas.
Labai patiko mažas jaukus senamiestis ir paslaptingas didžiulių akmenų
sakramentinis miestelis ant kalno prie Guimaraes.

Aveiro – miestas į pietus nuo Porto. 70 tūkst gyventojų. Antras pagal
svarbą miestas po Koimbros vidurio Portugalijoj. Vadinamas
Portugalijos Venecija, nors iki Venecijos jam dar toli. Nieko
įspūdingo, išskyrus pasakiškus pietus jūros gėrybių restorane.

Braga – apie 50 km į šiaurę nuo Porto, 175 tūkst gyventojų. Miestas
garsus bažnyčiomis. Senamiesčio gatvėse iš garsiakalbių sklinda rami
religinė muzika. Dešimtys bažnyčių.

Taip pat sudalyvavom kuklioj portveino degustacijoj :)

Galbūt būtume pakeliavę ir daugiau, bet lijo kiekvieną mielą dieną…

# 8

Praėjusi savaitė buvo viena neįdomesnių. Sekmadienį su lietuvėm Ilona
ir Ieva kukliai atšventėm velykas, o nuo antradienio dienas leidau
koledže.

Penktadienį su kambarioku Pedro aplankėm druskininkiečio Luko butą,
kuriame dar gyvena šusnis braziliškų mergų. Prie čerkelės aptarėm
tarpkultūrinius, tarpgeografinius, tarpdegustacinius ir kitus
tarpklausimus. Paskui patraukėm į sausakimšą barą Piolho. Pakeliui susitikom kažkieno pažįstamas rumunes. Buvo ir viena italė iš
Katanijos. Labai apsidžiaugė sužinojusi, kad esu buvęs Katanijoj ir
galiu kažką apie ją papasakot, nes iki šiol visi sutikti apie Siciliją
žinojo tik vieną žodį – “mafia”. Vėliau brazilės išsibėgiojo, mes su
Pedru sutikom lenkes, pasivaišinom alumi ir autobusu visi kartu
išvažiavom į klubą Bazaar. Ten buvo visai neblogas drum n bass
vakarėlis.

Šeštadienį buvo apniukę ir vėsoka, todėl buvo puiki diena pailsėt
namie, o šiandien, sekmadienį, šviečia saulė. Ką tik buvau pabėgiot po
pilną žioplių parką, o po kelių valandų lėksiu į surfingą.

Namie – ramu. Tiago keliom dienom išlėkė į Lisaboną, turkiukas bastosi
kažkur Prancūzijoj, o italo kaip visada nėra.

# 9

Savaitė jau visai savam mieste Porto atrodė maždaug taip.

Pirmadienį su slovėniška ir lietuviška kompanija Ribeiroje už pusė
kainos prisiskanavom kokteilių. Buvo vienas erasmus lietuvis iš
Ispanijos. Džiaugėsi, kad Porte gali susišnekėt angliškai.

Antradienį visą dieną praleidau koledže, o trečiadienį dalyvavome
finalinėj surfingo vakarienėj. Renginys, žinoma, vėlavo beveik dvi
valandas. Gavom diplomus, daug valgėm ir gėrėm kažkokį birzgalą (alaus
ir vyno miksas turbūt). Buvo linksma, bet daugiau į erasmus vakarėlius
neisiu. Gana.

Ketvirtadienį išsiliuobiau kambarį, persistačiau baldus ir išsikepiau blynų :D

Penktadienį, žinoma, vėl į masinį alubarį Piolho. Vienas sutiktas jau
apšilęs portugalas vos ne iki ašarų pasakojo kaip jis gerbia Lietuvą
ir kitas postsovietines valstybes. “Jūs išsikovojot savo laisvę, gavot
ko norėjot, o mes, portugalai, seniai nieko panašaus nematę.
Portugalija šūdas!”. Juokinga buvo klausyt studenčioko. Bet iš dalies
su juo sutinku. Kartais man pačiam atrodo, kad portugalai – žmonės,
gyvenantys be idėjos, ambicijų.

Šeštadienį apsilankiau didelėj muzikos prekių parduotuvėj. Nusipirkau
truputį atminties fotikui ir apžiūrėjau naujausius technikos
žaisliukus.

Šiandien, sekmadienį, sportavau, gaminuosi vištieną ir ruošiu savaitės darbus.

Namie pradeda erzint Pedras, nes:

- šnekėdamas savo 20-ies angliškų žodžių arsenalu priverčia ir mane
kalbėt labai primityvia anglų kalba
- vaikšto po kambarius nuoga plaukuota ir lašinukais apaugusia
krūtine, galvodamas kad jis yra seksualus ir pakankamai kietas bičas
- į bet kokį “sudėtingesnį” klausimą, kaip pvz “kodėl tau tiek mažai
paskaitų?” atsako “i dont know”
- kaip boba perkasi naują patalynę, nes jam “bus geriau miegot”,
lanksto ir kruopščiai į spintelę dėliojasi savo 25-30 marškinėlius, 5
poras džinsų, 5 poras batų ir 3 striukes
- rytais laižosi plaukus
- kasdien skype’u šnekasi su visais šeimos atsovais. šnekasi per
švelniai pasakyta, greičiau verkšlena
- klausosi arba pats dainuoja muilo operas primenančios braziliškos
muzikos. dainuoja čia vėl per švelniai pasakyta, greičiau rauda

Tiago užsikasęs repeticijom ir spektakliais, net naktim negrįšta,
italų irgi nelabai matosi, o turkiukas Mehmet vis dar kažkur
Prancūzijoj.

Sekantį ketvirtadienį su kitais erasmus studentais keturiom dienom
autobusu lekiam į Lisaboną, Albufeirą pietinėje Portugalijoje ir
grįždami aplankom Evorą.

# 10

Vakar naktį grįžau iš kelionės Porto – Lisabona – Porto Covo -
Albufeira – Evora – Porto.

Važiavom dviem dviaukščiais autobusai (apie 120 žmonių). Pensininkų
keliavimo būdas, bet kelionė vistiek patiko.

Lisabonoj pamatėm tik Belem bokštą, įspūdingą Jeronimos vienuolyną.
Abu pastatai panašūs tuo, kad yra pastatyti vėlyvuoju portugališkos
gotikos stiliumi. Vakarienė universiteto kavinėj. Švediškai :D Naktį
važiavom į miestą apžiūrėt bariukų, bet purvinose gatvėse pamatėm tik
daug juodžių ir girto jaunimėlio.

Kitą rytą traukėm į pietus. Lisabonoj kirtom visiškai nerealų 17-os
kilometrų tiltą Vasco da Gama, atidarytą 98-ais metais. Būtent tais
metais buvo minimos 500-osios Vasco da Gamos kelionės metinės, kurios
metu jis atrado kelią į Indiją. Tiltas, kertantis Tagus upę, yra
ilgiausias Europoj ir devintas pasauly.

Pusdienį praleidom mažam miestely Porto Covo su daug baltų namukų ir
gražia uolėta pakrante.

Serpantinais vėlai vakare pasiekėm kelionės tikslą — Albufeirą
pačiuose Portugalijos pietuose. Kaip ir visi kurortai Algarvėj,
Albufeira pilna prabangių viešbučių, girtų britų, barų, klubų, saulės
ir baseinų. Panašu į Palangą, tik žymiai kokybiškiau. Kai kurie
viešbučiai primena Gaudžio architektūrą. Gražu.

Po portugališkos vakarienės išbandėm kelis vietinius klubus.

Pirmas — Libertos disco bar. Prie didžiulių vartų, tarp dviejų palmių
juodu kostiumu stovi gerokai pasportavęs apsaugininkas. Įėjimas 15
eurų, bet mums, žinoma, nemokamai. Už vartų — didelė terasa su keliais
prabangiais barais. Dešinėj klubas, baras ir lounge zona. Visas klubas
papuoštas Budos statulom. Daug kitokių panašių rytietiškų dekoracijų.
Ant sienos kabo penki dideli televizoriai, per juos transliuojama
Fashion TV. Iš bene koncertinių JBL’ų griaudi zipfm stiliaus 16-mečių
dešrytė. Klubo fauną sudaro 20-60 metų poilsiautojai. Erasmus studentų
injekcija truputį sumaišo kortas vietiniams klubinėtojams, bet
vakarėlis vyksta toliau. Turtingi dėdės lengvais drabužiais vilkinčias
moteris visada pasiruošę pavaišint gėrimu. Ant minkštasuolių,
apsikabinę įspūdingų apimčių drauges, sėdi raumeningi vyrukai. Visa
tai sudaro gana kičinio klubo įvaizdį, bet atmosfera čia tikrai
egzotiška. Viskas atrodo kaip filme.

Sekantis klubas — Kiss. Pavadinimas kalba už save. Čia jau egzotikos
nerasi. Go-go šokėjos, tokia pati tragiška muzika ir daug jaunimo.
Interjeras nesiskiria nuo daugelio šiuolaikinių klubų Lietuvoje.

Šeštadienį, visą dieną praleidę prie vandenyno ir baseine, vakare
keliaujam į didelį restoraną vaizdingoje vietoje. Švediškas stalas ir
nemokami gėrimai. Neblogai. Po to — gėrimai paplūdimy ir vėl Kiss Club
:D

Sekmadienį, pavargę nuo poilsio, grįždami į Porto stojam Evoroj.
Miestas garsus katedra, senamiesčiu ir kaulų koplyčia, kuri įpatinga
tuo, kad pastatyta iš žmonių kaulų. Miestas toliau nuo vandenyno,
todėl saulė žudo vos tik išžengus iš šešėlio. Vaismedžiai lūšta nuo
apelsinų. Pasivaikštom po senamiestį, įkalam sangrios, pasėdim parke.

Vakare, apie 23 val. grįštam į Portą. O čia jau irgi karšta, ir naktys šiltos.

# 11

Eilinė savaitė Porte. Pailsėjęs Albufeiroj kibau į darbus, nes liko
vos mėnuo visiems akademiniams projektams užbaigt, o jų nemažai, todėl
rankų sudėjęs nesėdžiu. O kur dar papildomi darbeliai…

Vakar buvau pakviestas į kokteilių vakarėlį slovėnų nuomojamo buto
sode. Buvo daug slovėnų, graikų, italų, keli estai, keli lenkai, latvė
ir pan. Linksmai pasibuvom.

Iš esmės nuotaikos neblogos, nors atsibodo jau kai kas. Bet namo dar anksti.

Kitą savaitę, ketvirtadienį, skrendam į Madridą. Žmonės šneka, kad
Madridas – tiesiog milžiniškas niekuo neišsiskiriantis miestas.
Pažiūrėsim :)

Šįkart tik tiek. Laukiu naujienų iš priešrinkiminės Lietuvėlės.

Beje, jei kas buvot Madride, laukiu patarimų apžiūrint miestą.

# 12

Sikart naujienlaiskis is Katalonijos sostines – Barselonos -
temperamento miesto.

Atvykom cia ankstu ketvirtadienio ryta. Keturiese (as ir trys
slovenes). Nerasysiu kokias vietas matem (zinoma tai buvo Sagrada
Familia, Gaudzio parkas, zymioji La Rambla, olimpinis stadionas ´92,
kavines, barai ir pan.)

Barselona man nors ir nepasirode pats saugausias miestas, tiksliau
labai nesaugus, bet mieste gyvenimas svelniai tariant verda visa para.

Idomiausi buvo zmones. Gatves pilnos paciu paciu netikeciausiu
personazu. Barselonos gyventojai sako, kad jie nera ispanai; jie -
katalonai, turi savo kultura, kalba, tradicijas. Pabendravus su
vietiniais gali isitikinti ju neigiamu poziuriu i ispanus kaip i
uzkariautojus. Katalonijoje kalbama kataloniskai. Kalba gerokai
skiriasi nuo ispanu, tai – atskira kalba, o ne dialektas. Baruose
dazniausiai gausi kataloniska valgiarašti, geriausiu atveju -
kataloniskai bei angliskai.

Slovene Zala visas keturias nakvynes surado per couchsurfing.com. Ir
buvo nerealu.

Pirma nakti praleidom kataloniecio Sheyn (nesu tikras kaip rasomas
vardas) bute. Tiksliau skvote. Gyvena jis ten su apytiksliai 5
draugais, paciam centre, 50m nuo La Ramblos. Kas nakti pas ji
apsistoja bent po kelis couchsurferíus. Ketvirtadieni jau buvo 3
vokietes. Visas butas apstatytas daiktais is gatves, langas visada
atlapotas, nes karsta tiek diena tiek nakti. Visus ten gyvenancius
vienija buves darbas – turistiniu dviraciu (triraciu) minimas. Dabar
nei vienas is ju kaip supratau nuolatinio darbo neturi. Biciukai
gyvena alum, marihuana, riedlentem ir tatuiruotem. Bet narkomanai ar
nevykeliais juos pavadint butu gedinga. Sheynui 20 metu, bet vyrukas
jau spejo pagyvent Amerikoj (jo tevas kazkada 3 metus su suniu keliavo
motociklu po Valstijas), 4 menesius gyvendamas Madrido gatvese bande
susirast darba ir pan. Kiti skvoto gyventojai – kas is Argentinos, kas
is Pietu Afrikos ar Ciles. Net ir geriau juos pazinus sunku atsirinkt
kuris cia atvyko cia keliom naktim, o kuris yra nuolatinis + -
gyventojas. Penktadieni su skvoto banda iki ryto sokom vakarely
didelej pily. Sheynas suorganizavo pakvietimus. Apskritai buvom
sutikti neitiketinai draugiskai.

Antra ir likusias naktis praleidom pas Rogeri, 28 metu web
programuotoja. Taip pat ivairiausiu rukalu neatsisakantis bet laaabai
juokingas ir draugiskas bicas. Jis gyvena tevu bute su milziniska
terasa toliau nuo centro. Kelios minutes pesti nuo garsiojo FC
Barcelonos stadiono, kuriame vakar vyko BBVA lygos rungtynes.
Pasibaigus macui (ji stadione stebejo 80 tukst zmoniu) ir, zinoma,
Barsai laimejus taure, rydami katalonietiska sampana fejerverkus
stebejom is terasos.

Dabar sedziu Rogerio darbo kambary, ka tik grizau is Sheyno landynes,
kuri siandien pasipilde dar dviem kalifornietem. Gaila, siandien
negalesiu padalyvaut kartu su banda, nes po keliu valandu miego
turesiu lekt i stoti, autobusu vaziuot i Girona (100km) ir anksti ryte
skrist atgal i Porto.

Sekanti savaite bus labai itempta, noriu daug ka atsiskaityt kuo
imanoma anksciau. O ir liko jau ne tiek ir daug… Kelios savaiteles
ir bus ¨Iki pasimatymo, Portugalija¨ :)

O Barselonai taip pat netrukus istarsiu ¨Iki!¨

# 13

Kiek portugalų vyrų reikia, kad pakeistų perdegusią elektros lemputę?
Atsakymas: keturių – vienas laiko lemputę, likę trys suka laikantįjį.
(brazilų išmintis

Savaitė buvo karšta. Darbai eina į pabaigą… Atsiskaitymai,
projektai, darbai, spaustuvės.

Už lango irgi nešalta – dieną 32-34, naktį virš 20.

Penktadienį vakare su brazilais gaivinomės iš vidaus paplūdimy,
šeštadienio naktį su kita kompanija buvau Serralves parke, ten buvo
didžiulis renginys, daug skirtingų scenų ir minios žmonių, o šiandien
buvom Espinho miestely netoli Porto su labai gražiom pakrantėm.

Paulius

Rytas Šveicarijoj prasideda šmutkių krovimusi ir dušu. Šiandien trauksim į pietus. Artimiausių dienų planas — pro Milaną, Veroną ir Veneciją pasiekt Liublijaną. Išgeriam kavos ir ilgai nedelsdami einam atsisveikint su Hanesu.

Nutariam nesiplėšyt ir prieš tranzą dar pasidžiaugt Valeno ežeru. Tokiame ežere pasipliuškent tenka tikrai ne kiekvieną dieną, o visos jūros, kad ir kokio mėlynumo, tokio malonumo tikrai nesuteikia. Taigi susirandam viešą pakrantę su aukštu spiruokliuojančiu lieptuku ir maudomės iš visos dūšios.

Apie vienuoliktą ryto pradedam balsuot Unterterzen’e Chur kryptimi. Transporto nedaug, vistik šiandien sekmadienis. Kas keliolika minučių prašvilpia traukinys. Po kokio gero pusvalandžio sustoja pašto darbuotojas, vežiojantis įvairią spaudą. Jis mus galėtų pametėti iki nusukimo į autostradą A3, bet reikia luktelt iki dvyliktos, kol atsidarys infocentras ir jis galės sunešt siuntinius. Taigi laukiam drauge apie 20 minučių, klausom šveicaro įvairių minčių vokiškai (nieko nesuprantam). Darosi žiauriai karšta… Pagaliau sunešam dėžes ir sėdam į VW Sharan’ą. Važiuojam iki Walenstadt, išleidžia degalinėj. Nusiperkam neskanaus kavos gėrimo, kažko užkandam. Stojam ant nusukimo į autostradą. Pasipila tuzinas mašinų. Stoja kas antra! Bet tinka tik vienuolikta sustojusi. Bičiukas su VW Polo pametės mus iki Chur. Sužinojęs, kad mes lietuviai, sako, kad planuoja žygį dviračiu per Baltijos šalis. Jėga. Prie Chur, autostradoje toliau tęsiam tranzą. Velniškai karšta. Norim greičiau pasigaut mašiną, kad netektų užsiraut ant polizei. Pasigaun merginą su senu kledaru, važiuojančią į Thusis. Tinka. Rodos, po truputį judam reikiama kryptim. Tik išlipę bandom kapanotis toliau, bet darosi nepakeliamai karštai, baigiasi gėrimai. Miestely susirandam degalinę (daugiau sekmadieniais nieks nedirba), nusiperkam šalto šalto Sprite. Geriam ir su pavydu dairomės po į degalinę įriedantį transportą — motociklus, kabrioletus, keturračius ir pan. Atsigaivinę grįžtam į tranzavietę, pasidarom užrašą “I” (Italija) ir bandom laimę toliau. Ir pasiseka! Pasigaunam pagyvenusią italų porelę su nauju Seat, važiuojančią į Varese Italijoj. Sutariam, kad pavežės iki Coldrerio kaimelio (apie 10 km iki Italijos). Su italais važiuojam linksmai apie 140 km. Senukai klauso itališkų romansų, demonstruoja savo temperamento perpildytus dialogus. Pro langą žiopsom į žalius kalnus, idealiai nušienautas pievas, iš kalnų trykštančius upelius, krioklius. Kelias vingiuoja, kyla ir leidžiasi, vaizdai tiesiog pribloškia. Įvažiuojam į itališkai kalbančią Šveicarijos dalį.

18 val. išlipam didžiuliame Shell-McDonalds, visai netoli Italijos, kaip mes patys manom “be penkių minučių Italijoj” (kaip vėliau paaiškėjo, labai klydom). Taigi šįvakar planuojam kirst sieną ir nakvoti kur nors Milano prieigose arba netgi pranaktinėt pačiam mieste (kodėl gi ne?). Aikštelė pilna keliautojų — vieni keliauja lengvaisiais, kiti didesniais, treti kemperiais ir pan. Žodžiu, judėjimas yra. Tranzuojam kaip visada ant išvažiavimo, kur mašinų greitis dar labai mažas ir sustoti labai patogu. Visai neplanuotai ir nevisai laiku stringam. Labai ilgam! Kodėl nieks nestoja?! Mašinų su milanietiškais numeriais dešimtys! Stovim valandą, tada spjaunam ir einam į brangiąją degalinę apsipirkt. Kainos kandžiojasi. Nusiperkam kažkokio pyrago, pagaminto vien iš “E”, užkandam. Susikaupiam ir grįžtam tranzuot. Strigimo atvejais dažniausiai darom pertrauką (užkandos arba tiesiog atokvėpio), po kurios beveik visada pasiseka. Šįkart išimtis — tiesiog nieks nestoja ir tiek. Balsuojam dar kelias valandas, kol kantrybė baigiasi. Plano “B” kolkas neturim… Nors ir kaip apmaudu, patyrusios tranzuotojų dūšios sufleruoja pradėti žvalgytis nakvynei tinkamų taškų. Prie parkingo yra įsikūręs viešbutis, už kurio randam apleistą stovyklavietę su kokiais keturiais betoniniais stalais ir suolais. Vieta nebloga, bet miegoti dar anksti, juk šiandien Pasaulio Čiampo finalas Ispanija vs. Olandija. Labai gaila, kad finalo neišeis pasižiūrėti Milano bare. Įsitaisome McDonalde ir drauge su kitais sustojusiais keliautojais žiūrim mačą. FIFA finalas kažkur Šveicarijos McDonalde, kur mėsainis kainuoja 9 eurus…

Pasibaigus futbolui kieme pagurkšnojam vynelio. Žmonių nesumažėjo — šiltą naktį degalinės teritorija tiesiog ūžia nuo įvairių tautybių keliautojų. Po truputį susitaikom su savotišku pralaimėjimu šiandien, grįžta gera nuotaika. Dar po kažkiek laiko aprimsta ir degalinės srautai, žmonės išsivažinėja arba sulenda į kemperius. Grįžtam į nusižiūrėtą vietelę. Juokiamės iš savęs, bet trumpai, nes kyla vėjas, bus lietaus. Velniai griebtų. Greit traukiam savo celofanus, prisirenkam daug kumščio dydžio akmenų ir susikonstruojam neįtikėtiną palapinę. Kaip karkasą panaudojam stalą su dviem suolais šonuose, viršų uždengdami celofano gabalais ir taip apsisaugodami nuo piktojo lietaus. Taip pat apgalvojam ir vėdinimo sistemą — abiejuose galuose paliekam po didelį plyšį. Jaučiamės išradingi, tikri mitų griovėjai. Tačiau visko griovėjas yra įsisiautėjęs lietus, po keliolikos minučių atnešęs tikrą srovę vandens į mūsų “palapinę”. Taigi patiriam dar vieną fiasko. Susirenkam kuprines ir per stiprų lietų nešam kailius į viešbutį, tiksliau prie jo esantį stogelį (požeminę perėją). Dangus prakiūra dar stipriau, pila kaip iš kibiro. Jokių abejonių nekyla kur teks nakvoti. Laimei, temperatūra yra pakankamai aukšta, nešalta. Plius, turim apie litrą vyno ir didžiulį maišą studentiško maisto (riešutai, razinos ir pan.). Tvarkingai pasitiesiam miegmaišius, iš kuprinių pasidarom karališkus atlošus, atsidarom vyno ir be jokių “parkių” leidžiam naktį po stogeliu. Šnekučiuojamės apie pirmąsias keliones, svajojam pakeliaut nuosavu automobiliu su ant stogo prisegtais dviračiais ir pan. Artėjant trečiai valandai ryto, po truputį lendam į miegmaišius… Užsklanda.

Liepos 13 d. Žengte marš į Italiją

Bundam anksti, apie šeštą. Atmerkus akis pirmas sekundes galvoje sukasi vienintelė mintis “kas čia per velnias??? kur aš???”. Kaip ir kaskart tokioje situacijoje daiktai supakuojami labai greitai, kad ir kaip dar norėtųsi miego… Degalinė dar tuščia. Lietus, dėkuidie, jau nustojo. Ką daryti šįryt jau buvo nuspręsta vakar. Planas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas — nužygiuojam iki CH-I sienos ir iš ten balsuojam į Milaną ar kažkur ta kryptim. Link Chiasso miestelio (prie Italijos sienos) einam vietiniu kalnuotu keliuku, aplink vynuogynai ir gražūs namukai. Orientuojamės pagal moterišką intuiciją. Žygiuojam pusvalandį, valandą. O tai kur ta Italija? Pasirinkimo nėra — kapojam toliau, ima rastis nuovargis, kuprinės spaudžia pečius. Prieinam lyg ir neblogą nusukimą į autostradą, bet srauto čia — nulis. Einam toliau. Einam einam einam. Kur gi po velniais ta Italija??? Chiasso miestelio centre sustojam pailsėt. Miestelis pakankamai gražus, bet nuotaika jau gerokai pagandinta. Tiksliau tariant — ironiškai grėsmingai pikta. Domui, ką tik iškeptam telekomunikacininkui-fizikui, siūlau įsilaužt į šveicarų bankus ir ištrint visus pinigus “nafik”, visus duomenis. Paskui vitrinoj užmatau iMac’ą, svarstau galimybę išdaužt stiklą į grūstis į kuprinę. Domas juokiasi. Juokams laikas baigiasi, atsigeriam vandens ir slenkam toliau. Rodos, diena dar tik prasidėjo, o mes jau prie išsekimo ribos. Pagaliau prieinam ženklą “ITALIA”. Finalmente!!!

Žengiam į miestą Como (80 tūkst. gyv.) ir nusprendžiam susirast traukinį į Milaną. Darosi karšta. Senukas spaudos parduotuvėlėj nurodo kryptį į traukinių stotį. Einam į ilgą ilgą kalną, kertam visą miestą. Namai pasakiškai gražūs, žaliuojančios palmės, bet visa tai neatrodo labai įspūdingai — visus įspūdžius pasiglemžia nuovargis:

Kylam į kalną, leidžiamės, vėl kylam. Gaila, kad į šį miestą patekom švelniai tariant nelabai kupini jėgų, nes čia tikrai būtų ką pažiūrėti — Como ežeras žymus visoj Europoj, pats miestas taip pat yra dažnai lankomas turistų. Galbūt darom klaidą, nešdami kailį Milano pusėn, galėtume čia pasilikt dienai, kaip tai padarėme Konstanz. Įveikę virš 15 km, pagaliau randam traukinių stotį, nusiperkam bilietus į Milaną (apie 7 eurai žmogui).

Apie pietus pragariškam karštyje išlipam Milane — mados sostinėj, antrame pagal dydį mieste Italijoje. Didelėje stotyje susirandam supermarketą, perkam ilgą batoną, tepamą sūrį, kumpį, pomidorų, traškučių, vandens. Valgydami svarstom — varyti toliau traukiniais ar bandyti kapanotis iš miesto ir tranzuoti. Nuomonės nesutampa, bet “puotos” pabaigoje vistik prieinam vieningą spendimą — spjaut į karštį, italų ignoravimą tranzuojantiems ir skrost visą šiaurės Italiją iki pat Venecijos traukiniu. Taigi nusiperkam bilietus iki Cervignano del Friuli (apie 50 km į rytus nuo Venecijos), sumokam apie 34 eurus už vieną. Traukiniu lėksim virš 300 km. Traukinys išvažiuoja už 12 minučių iš pagrindinės Milano stoties Milano Centrale, iki kurios 3 metro sustojimai. Lekiam kaip akis išdegę, bet nespėjam — traukinio durys uždaromos prieš pat nosis. Sekantis traukinys Milano-Venice Mestre už valandos. Milano stotis milžiniška, bet įspūdinga. Lendam lauk iš stoties, bet labai trumpam, nes oras įkaitęs iki 36 laipsnių. Šiaip Milano aplankyt ketinimų neturėjom, Domas čia yra buvęs prieš kelis metus, didelio įspūdžio miestas nepaliko. Nusprendžiam apsilankyt markete užsipirkt gėrimų. Stoties gale surandam marketą, imam kelis litrus vyno, kelis litrus sulčių, daug buteliukų vandens ir limonado (norim atsigriebt už troškinantį žygį pėsti į Italiją). Parduotuvėj nuotaiką kiek apkartina girta alkoholikė, kalbanti rusiškai. Stotyje judėdami link traukinio, žaidžiam žaidimą, kurio esmė yra išgert 0.5 buteliuką vandens kol eskalatorium pakylam nuo pradžios iki galo. Platformoje dar kiek palūkuriuojam. Visur masės žmonių. Milano stotis viena įspūdingesnių, kokią teko matyti. Nors ir neturi jokio konkretaus stiliaus, Centrale stotis turi art deco ir art nouveau bruožų.

Apie penkioliktą valandą pajudam rytų kryptim į Veneciją (čia persėsim į kitą traukinį). Persimetam keliais žodžiais su keliautojom iš Australijos. Džiaugiamės komfortabilia kelione. Veikia kondicionierius, gera. Paskui į trasą atkeliauja ir vynelis. Traukinys pakankamai solidus ir keliautojai ramūs bei tvarkingi, todėl didelio bardako stengiamės nedaryt, tiesiog pakrykštaujam ir kukliai gurkšnojam vyną. Iki vakaro dar turėtume nusigaut iki Slovėnijos. Deja, traukinys stringa Veronoje — vienas iš daugelio keleivių sunegaluoja, todėl valandą laukiamas gydytojas. Itališkas punktualumas… Laimei turim vyno. Venecijoj lipam apie 18 ar 19 valandą, karštis nepakeliamas… Kone valandą trinamės laukdami traukinio į Cervignano del Friuli. Žmonių tiršta masė, karštis…

Vakare išlipam Cervignano del Friuli. Miestelis nedidelis, gana greit randam kelią link Gorizia (I-SLO pasienio miestelis). Čia pasikartoja italų pofikizmas tranzuojantiems keliautojams. Stringam. Prieina močiutė, itališkai beria daug žodžių, suprantam tik tiek, kad siūlo vandens ir dar kažkokias mintis susijusias su miegu. Gal siūlo pernakvot? Neee, šiandien norim nakvot mažų mažiausiai prie Slovėnijos sienos. Pagaliau sustoja rumunas, daug metų gyvenantis Italijoj. Įdomiai su juo pasišnekam, bet važiuojam nedaug, t.y. apie 25 km. Lipam netoli miestelio Gradisca d’Isonzo. Miestelis ne iš trumpųjų, žygiuojam ilgai, kol prieinam centriuką. Esam pritrenkti — miestukas žemėlapy pažymėtas kaip pats mažiausias kaimas, o mes centre pamatom didelį parką, gražų teatro pastatą, centrinę aikštę, įspūdingais ledaines ir lauko kavines. Gyvenimas verda! Valandėlę stebim centrinę aikštę. Visai sutemsta. Bandom judėt į miestuko galą (aptinkam ir pilį), po truputį dairomės vietos nakvynei. Eidami tamsoj balsuojam (paskutinės vilties tranzas) ir pasiseka! Stoja nauja Audi A3, pagyvenęs italas gerai šneka angliškai ir nors gyvena čia kažkur netoliese, nuveš mus iki sienos! Jėga! Pėsti sieną pasiekt būtų nelengva, nes atstumas, kurį nuvažiuojam su Audi yra apie 7-8 km. Žemėlapy visada atrodo, kad liko “kapeikos”, nors realybėj atstumas kur kas didesnis. Dėkojam vairuotojui ir lipam jau Slovėnijos teritorijoj, dideliam parkinge prie degalinės ir kazino. Oras puikus, naktį temperatūra apie 28 laipsnius. Balsuojam ant išvažiavimo, nors jau yra 22:30. Mašinų srautas nedidelis (ir nuolat mažėja). Nieko nepešę, bet pakankamai geros nuotaikos, susirandam vietelę už parkingo esančioj pievoj. Įkalam po kelis gurkšnius vyno ir gulamės ant miegmaišių (lysti vidun per karšta).

Liepos 14 d. Slovėnijos ritmu

Bundam pakankamai vėlai, gal apie 8 val. Saulė jau spėjo pakilti gana aukštai. Karšta. Pakylam iš savo guolių, prasitrinam akis, atsisukam dešinėn — pyst du pasieniečiai jau prie mūsų. “Dobryj jutro”, slovėniškai bandom sveikintis. “You can not camp here”, sako pareigūnai. “Ok” — atsakom mes. Susirenkam manatkes, dar patikrina mūsų pasus ir maunam iš ten. Negalima, tai negalima, ateity žinosim :D.

Apsiprausę degalinėj ir skaniai užkandę degalinės bandelių su jogurtu, pradedam balsavimą sostinės link. Mašinų nedaug, saulės — užtektinai. Kepina be jokio gailesčio. Po geros valandžiukės į degalinę įrieda vilkikas su lietuviškais numeriais! Iš tolo stebim vairuotoją, bandom nuspėt ilgam ar trumpam sustojo. Paskui Domas eina paklaust, gal greitu metu link Liublijanos važiuos. Ir pasiseka! Fūristas iš Kazlų Rūdos pametės iki Liublijanos prieigų, o paskui trauks į šiaurę, namo (Lietuvoj nebuvo jau tris mėnesius). Vaišina šaltu vandeniu ir suvalkietišku akcentu pasakoja fūristų bajeriukus, istorijas pagardindamas vienu kitu rusiškos kilmės keiksmažodžiu.

Įsimintiniausia fūristo istorija buvo apie tragikomiškas indų ir pakistaniečių pastangas per Lamanšą Prancūzijoj pateikt į Didžiąją Britaniją. “Atidarai kabiną, o ten akys tik žiba — babajus su visa šeima tupi fūroj. Turiu išvyt, nors ir gaila tų babajų. Ir po tiltu priekabos lenda, tai su prožektorium pašvieti, akys tik sublizga, išvarai, o tas kaip katinas bėga ir po kita fūra palenda. Buvo ir sutraiškytas taip ne vienas. Būna ten visokių cirkų su jais. Anglai patys kalti, per daug geros sąlygos ten jiems Anglijoj”…

Apie pietus lipam degalinėj prie Liublianos, velniškai karšta. Atsigeriam ir nuspredžiam eiti link miesto. Tenka perlipti tvorą ir truputį paėjėt autostrada, bet miestą randam greit ir be didesnių pastangų. Pirmam pasitaikiusiam markete nusiperkam ledų. Parašau žinutę draugui Matic, su kuriuo susidraugavom Porto praėjusiais metais per Erasmus kursą. Netrukus jis prilekia su draugu Jan, metamės daiktus į mašiną ir važiuojam į Matic butą. Nuotaika puiki — ištesėtas pažadas aplankyt draugus Slovėnijoj.

Ilsimės. Pasakojam įspūdžius. Vakare užsisakom picų, gurkšnojam alų, džiaugiamės atostogom. Beje, picas užsisakom už neįtikėtinai mažą kainą, pasirodo, studentai Slovėnijoje turi milžiniškas nuolaidas visose maitinimo įstaigose. Pavydim. Paskui pasiskolinam senus dviračius, važinėjam po miesto centrą. Dviračių eismas Liublijanoj išvystytas pakankamai gerai.

Liubliana įsikūrusi vidurio Slovėnijoje. Miestas yra šalies sostinė, čia gyvena apie 300 tūkst. gyventojų. Liublianoje gaminamas porcelianas, popierius, baldai, muilas, chemikalai, odos dirbiniai. Pasak legendos, Liublianą įkūrė graikų didvyris Jasonas. Miestas yra palyginti nedidelis, dėl to patogu svarbiausias lankytinas vietas apžiūrėti pėsčiomis ar dviračiu.

Senamiestyje yra XII a. pilis, pastatyta ant mažos miškingos kalvelės šalia stataus upės slėnio. 1895 m. miestą ištiko žemės drebėjimas, tačiau pilis beveik nenukentėjo, tuo tarpu kai didžioji dalis miesto patyrė didesnių nuostolių, todėl daugelis senesnių Liublianos pastatų yra tik 100 metų amžiaus. Per Liublianicos upę yra visa eilė tiltų, iš kurių žymiausi yra Trys tiltai, esantys greta Prešereno aikštės.

Vakare šturmuojam kelis barus, vaikštinėjam po naktinį miestą. Liubliana sudaro nedidelio, bet jaukaus ir keliautojams draugiško miesto įspūdį.

Liepos 15 d. Prie upės

Dar viena žiauriai karšta diena. Nusprendžiam, kad šiandien puiki proga atsigaivint prie upės. Mašina lekiam 50 km į šiaurės vakarus. Tikslas — dieną praleisti prie gaivios kalnų upės, geografiškai skiriančios vidurio Europą ir Balkanus. Pakeliui užsukam į turistinį Slovėnijos perliuką miestą Bled, kuris yra žymus savo ežeru ir pilimi.

Iki pat vakaro turistaujam prie upės. Kepamės tradicinį balkanų patiekalą — čevapčiči. Puikiai leidžiam laiką, maudomės vėsioje upėje, saikingai gurkšnojam alutį, plaukiojam Jan’o pripučiama valtim. Super gaivi dienelė. Rodos, atvėsta ne tik kūnas, bet ir mintys…

Liepos 16 d. Siesta

Visą dieną praleidžiam namuose, kieme beprotiškas karštis (apie 36). Namie taip pat žiauriai karšta, geriam daug vandens, lėbaujam prie kompų, naršom žemėlapius ir pan. Paaiškėja, kad ima barškėti planas “Kroatija”, nes aš, naivus Europos Sąjungos keliautojas, įsigudrinu nepasiimt paso (tik ID kortelę). Kroatija nėra ES narė, todėl būtinas pasas. Naršom ir skambinam į Lietuvos ambasadą, tačiau konkrečios informacijos taip ir negaunam. Galiausiai nusprendžiam nerizikuot, juolab kad norėdami pasiekti Dubrovniką, turėsim kirst ne tik Kroatijos sieną, tačiau ir kabinti Bosnijos valstybę. Apmaudus neatidumas kainuoja pasakiškas atostogas Kroatijoje, tačiau stengiamės labai neliūdėt — esam jauni ir dar bus tikrai ne viena proga apsilankyt Dubrovnike :)

Vakare prilekia Peter (bičiukas, kųri taip pat buvau sutikęs Portugalijoje). Važiuosim į Liublijanos priemiestį ir padarysim siurprizą Jasnai, kuri šiandien namuose švenčia gimtadienį. Lekiam ne taip ir mažai.

Gimtadieny daug nematytų žmonių, vėl čevapčiči, vynas, alus, stiprieji. Groja bosniška muzika. Apskritai Slovėnijoje jaučiama nemaža Balkanų kultūros įtaka — maisto, muzikos, linksminimosi kultūroje, be abejo istorijoje ir kt. Šalis man pasirodė savotiškas tiltas tarp vidurio Europos ir Balkanų. Tai suteikia savotiškai įdomų ir originalų veidą.

Šįvakar pastebiu koks vis dėlto atviras vaišėms yra mano senas draugas Domas. Vos tik šeimininkai ištaria žodį “beer”, kolega Domas kaip mat kelia ranka viršun, tarsi mokinys, puikiai žinantis atsakymą į klausimą “want some beer?”.

Liepos 17 d. Kelyje į Vieną

Ryte turim apsispręsti — varyt su draugais slovėnais į masinį open air’ą kažkur gamtoj, ar vistik pasukt link Austrijos. Po pakankamai ilgų svarstymų priimam sprendimą pavadinimu “Viena”. Pamąstom, kad gana linksmybių ir lėbavimų Slovėnijoje, reikia judėti toliau. Kaip vėliau paaiškės, mūsų laimei open air’as buvo nevykęs.

Apibendrinant dienas Slovėnijoje galima pasakyti, kad vizitas Liublianoje mums labai patiko, nors oras buvo netinkamas miesto apžiūrėjimui (ir ne tik miesto, bet ir visos šalies turistinių vietų). Slovėnai — labai vaišingi ir linksmi žmonės, daugelis puikiai kalba angliškai.

Taigi gerokai priešpiet mus atveža į nusukimą į A1 greitkelį link Maribor. Dėkojam už puikų laiką draugams, kviečiam į Lietuvą kitą vasarą. Ciao! Pradedam tranzą. Nuotaika visai gera, nepaisant gurgiančių pilvų bei aktyvios saulės. Pastovėję pusvalanduką, nusprendžiam pasistiprint. Netoliese susirandam supermarketą, perkam bananų, jogurto, kažkokio pyrago, vandens. Užvalgę, tęsiam tranzą. Primetam, kad šiuo metu turėtume balsuot Kroatijos link, pasijuokiam iš mano žioplumo. Nesiparinam. Netrukus sustoja simpatiška moteris, važiuojanti iki Slovenske Konjice. Pasirodo, vairuotoja yra Slovėnijos futbolo rinktinės gydytojo žmona. Pasakoja apie Pietų Afriką (grįžo prieš savaitę), apie keliones, apie Zimbabvę, apie tai kaip ji seniai keliaudavo autostopu. Puiki pašnekovė, su kuria važiuojam apie 100 km. Paskui susitranzuojam porelę su Toyota Avensis, su jais tyliai bet dideliu greičiu skriejam iki pat Austrijos sienos. Degalinėj eilinį kartą griebiam šalto Sprite. Tranzą tęsiam ant išvažiavimo į greitkelį. Domukas džiovinasi savo mėgstamiausią rankšluostį su meškiuku:

Mažumėlę stringam, žiauriai karšta. Kailius gelbsti dar viena moteris (austrė) su nauju Passat. Važiuosime iki Graz — antro pagal dydį miesto Austrijoje. Sutranzuotų moterų sensacija tęsiasi.

Vakarop lipam kažkur Graco pakraštyje. Truputėlį pasiblaškom, paeinam iki sankryžos prie supermarketo ir pradedam balsuot neidealioje, bet pakenčiamoje vietoje. Stovim gana judriame kelyje — vis dėlto autostrada jungia du didžiausius Austrijos miestus. Po truputį ima temti, viltis šįvakar atsidurti Vienoje blėsta. Tačiau nuotaika pakankamai gera. Balsuojam aktyviai, vienu akies kraščiuku besižvalgydami vietos nakvynei.

Maždaug po valandos sustoja musulmonė su Golf III. Važiuoja gan toli, beveik iki pat Vienos. Jėga! Šokam į guolį ir riedam sostinės link. Moteris nekalba angliškai, todėl bendravimas vyksta tarptautinių žodžių pagalba ir gestų kalba. Paskui mašinoje ima rastis išmatų kvapas (?). Nutariu šio reikalo neaptarti su vairuotoja, juolab, kad gestų kalba išsiaiškinti kvapo kilmę būtų sunkus arba labai sunkus uždavinys. Kenčiu. Vėliau aromatines problemas užgožia gamtinės. Kyla vėjas, greit apniunka. Rodos, artėja Šveicarijos atvejis. Moteris bando kažką mums patarti ar pasakyti, nervinasi, mes nieko nesuprantam, oras prastėja minutėm. Taigi, darosi linksma. Vairuotoja paskambina telefonu ir su kažkuo išsiaiškina, kad angliškai traukinys yra “train”. Pagaliau parišam, kad moteriškė siūlo mestelti mus iki artimiausio traukinio. Gut! Mums tinka. Mums viskas tinka.

Dėkojam vairuotojai ir visiškai sutemus išlipam ….?…. stotyje. Iki Vienos apie 40 km. Stotis tuštutėlė. Automatuose nusiperkam bilietus į Vieną, bet traukinys neatvažiuoja… Bardakas. Paskui išsiaiškinam, kad traukinys atvyks vėliau ar kažkas panašaus. Berods apie 22 val. lipam į traukinį, patogiai įsitaisom. Taigi, lietingą naktį, atsidursime Vienoje, milijoniniame mieste. Turim užsirašę keletos hostelių adresus. Traukiniu lėtai dardam į imperiškąją Vieną, bet likimas vis dėlto nuspredžia iškrėst pokštą. Pokštą, kurį mes jau puikiai žinom — tai yra sugedusio traukinio triukas, su kuriuo prieš savaitėlę susipažinom Šveicarijoje.

Elektrinis traukinys, visai kaip Šveicarijoj, užsilenkia nuo prastų orų. Likimo ironija, kitaip nepavadinsi. Stringam maždaug valandai. Trinamės miestelio stotyje. Paaugliai intensyviai vartoja vyną, kiti žmonės mieguistai laukia autobuso arba kito traukinio. Paskui atvažiuoja autobusas, surenka visus keleivius (telpam kaip šprotai skardinėje) ir veža iki stoties, kurioje traukinių linija jau veikia.

Apie pirmą nakties lipam Vienoje. Tamsu, niūru, nieks nematyta. Susirandam žemėlapį, bet vos tik pamatę miesto “gabaritus” ir žemėlapio smulkumą, suprantam, kad hostelių paieška nebus lengva. Lija. Traukiam lietpalčius. Blūdijam po artimiausius kvartalus, rodos, lyg ir artėjam prie centro (spredžiam iš architektūros), tačiau naudos nulis. Hostelio patogumus teks atidėt sekančiai nakčiai. Dar pablūdijam, bet kažką rasti nepavyksta. Taigi, nuspredžiam grįžti į stotį ir ten prigulti, kol išauš. Kaip tariam, taip ir padarom. Stotis nauja ir sutvarkyta. Išsiraitom ant kėdsuolių (trys sujungtos kėdės). Snaudžiam visai ramiai, iš garsiakalbio garsiai kartas nuo karto pasigirsta moteriškas balsas “Achtung! Achtung!”.

Liepos 18 d. Vienoje

Budinamės anksti, apie šeštą. Nešdinamės iš stoties. Miestas dar įmigęs. Judam centro link — ryte orientuotis kur kas paprasčiau. Šiandien nusprendžiam apžiūrėt Vieną, apsistot hostelyje, o rytoj judėt namų link.

Vienoje yra įspūdingas senamiestis, kuriame yra Hofburgo rūmai (Habsburgų rezidencija; XVI-XIX a.), Šv. Stepono katedra (XII-XV a.), Wiener Riesenrad, Ispanų jojimo mokykla, Šionbruno rūmai, Valstybiniai operos rūmai, Meno istorijos muziejus, Vienos miškas ir kt. Išlikę daug baroko stiliaus XVII-XVIII a. pastatų. Taip pat yra L. van Bethoveno, J. Haidno, V. A. Mocarto, F. Šuberto, J. Štrauso namai-muziejai.

Pagal gyventojų skaičių Viena yra dešimtas pagal dydį miestas Europos sąjungoje. Miestas išsidėstęs abipus Dunojaus, Vienos miško Alpių pašlaitėje. Viena yra vienas iš turtingiausių Europos Sąjungos regionų. Tarptautiniu mastu Viena yra laikoma aukšto lygio miestu. Vienoje sutelkta apie trečdalis visos Austrijos pramonės produkcijos. Išvystyta mašinų, chemijos, siuvimo, avalynės, poligrafijos, maisto pramonė. Eksportuojama madinga apranga, trikotažas, kepurės, avalynė, muzikos instrumentai ir kt. Gerai išvystytas turizmo sektorius.

Septintą ryto atsiduriam Herojų aikštėje, pačiame miesto centre. Stebim egzotišką vaizdelį — dešimtis nusibaigusių gėjų, lesbiečių, siaučiančių prie vis dar veikiančio klubo. Pasirodo, ši savaitė Vienoje yra tolerancijos savaitę. Sukinėjamės ten bemaž valandą — vis tik vaizdai švelniai tariant labai egzotiški ir labai ekstracentiški. Taigi, vietoj pusryčių pasisotinam vaizdeliais, nu kurių nori nenori atvėpsta žandikaulis. Paskui susirandam turizmo informacijos centrą, išsiaiškinam lankomiausias vietas ir kt.

Karščiai pasitraukia, dieną temperatūra vos 20-22 laipsniai. Savotiška atgaiva. Visą dieną vaikštinėjam po miestą. Viena sudaro super didingo, imperijos laikus menančio miesto įvaizdį. Mieste galima tiesiog užuosti istoriją, aukštą kultūros bei pragyvenimo lygį. Stebina pastatų masyvumas, parkų bei augmenijos puoselėjimas. Taip pat miestas pasirodo didelis savo plotu, nors gyventojų “teturi” nepilnus du milijonus. Susiviliojam visame mieste nuomojamais dviračiais iš serijos “susimokėk ir važiuok”, tačiau neišdega užsiregistruoti sistemoje naudojant lietuviškasias banko kortele. Taigi, apie dviračius tik pasvajojam.

Po pietų gana netoli centro susirandam hostelį, užsiregistruojam. Pailsim, nusiprausiam, atsigeriam alučio. Vakare su alučiu vaikštinėjam po miestą, įvairiose vaizdingose vietose (pvz prie Parlamento rūmų) pagurkšnodami.

Liepos 19 d. Visu greičiu link namų

Šiandien laukia “gryno tranzo” dienelė. Ryte suvalgom hostelio pusrytį, nuskubam į parduotuvėlę nusipirkti atvirlaiškių. Išsiunčiam. Paskui žingsniuojam į metro, ilgus kilometrus važiuojam į priemiestį, iš kurio galėsim balsuot Čekijos link. Negalim patikėt, kad Viena tokia didelė, akimirką pasijunti kaip Paryžiuj. Išlipę priemiesty, dar nemažai važiuojam tramvajum, kol pagaliau apie 11 val. atsiduriam reikiamoj vietoj. Daug srauto, sustojimui vietos mažoka. Balsuojam intensyviai, bet sekasi vangokai. Po geros valandos susitranzuojam moterį, važiuojančią netoli, gal keliasdešimt kilų. Paskui pasigaunam ūkininką su VW Transporter, angliškai nešneka, veža apie 50 km. Po truputį krapštomės. Po kurio laiko pasigaunam dar vieną mašiną, kuri nuveža iki A-CZ sienos. Žodžiu, nieko įspūdingo, tiesiog tranzuojam.

Ant sienos imuosi gudrybių — pastebėjęs lenkiškų automobilių pagausėjimą, pasidarau ženklą su užrašu “PL” (pagalvos, kad lenkai ir sustos, hehe). Planas pasiteisina per 5 sekundes — pasigaunam krokuviečius su Renault Espace. Nuveš iki pat Krokuvos! Viso apie 400 km. Lenkai jauni, bet, kaip taisyklė, angliškai “nė bum bum”. Skrodžiam Čekijos Respubliką, apvažiuodami tokius miestus kaip Brno ir Olomouc. Na o įvažiavę į Lenkiją, žinoma pakliūnam į kilometrinį kamštį. Kelias valandas dardam prakeiktais lenkiškais vieškeliais, kol privažiuojam Krokuvą. Laimei, keleivė gyvena už Krokuvos Slomniki miestely — būtent ten mums ir reikia nusigaut, norint tęsti tranzą Varšuvos kryptimi. Dar prieš tranzą pavaišina hamburgeriais. Dzenkuje.

Jau temstant balsuojam Varšuvos kryptimi, tikėdamiesi iki visiškos sutemos nusigaut iki Kielce arba Radom miestų. Žinant šalies dydį, kelių būklę ir pridėjus vieną kitą antipatiją lenkams, tranzuojam pasiutusiai aktyviai — nesinori užsibūti Lenkijoje. Pasidarom ženklą “W” (Warszawa). Srauto nemažai, aplink vien gyvenvietės. Nesinori čia strigti, tiksliau sakant nesinori strigti niekur Lenkijoje. Galiausiai pasigaunam mažą krovininį su angliškai kalbančiu lenku. Jėga. Jis važiuoja į Lubliną, todėl mestels mus iki Kielce prieigų. Pasakoja, kaip užknisa jo bosas, nes jam reik vežiot prakeiktus langus, nors yra vadybininkas.

Jau visai sutemus išlipam ramioj degalinėj prie Kielce. Kuprinėj turim po alaus skardą, atsidarom, gurkšnojam. Šiandien pasistūmėjom ne taip ir prastai — apie 550 km. Ištuštinę alutį, nusprendžiam pasidairyt tranzavimo galimybės prie degalinės išvažiavimo. Apetitas kyla bevalgant. Tamsu absoliučiai, nulis šansų mašinoms mums pamatyt. Ech… Sėdam ant bardiūro. Jokia problema pernakvot degalinės teritorijoj ir rytoj kapanotis toliau. Tačiau netgi ir tokioj beviltiškoj vietoj, kaip menkai apšviesta tuščia degalinė vyksta stebuklai. Pasigaunam VW Golf II su bičiuku, kuris važiuoja į Varšuvą! Tai yra apie 200 km nuo čia. Na ir sekasi! Vairuotojas šneka angliškai (išmoko Airijoj, kur gyveno 5 metus). Pasakoja apie darbą Airijoj, apie tai kaip užsidirbęs pinigų, įsigijo autobusiuką ir dabar visoj Lenkijoj dirba apdailininku. Pasirodo visai gudrus tipelis. Juokiasi iš tipinių emigrantų, kurie sunkiai dirbę svetur grįžta ir nusiperka brangią mašiną ir gyvena be skatiko. Ragina ir mus išvažiuot. Domukas tvarkingai sminga ant galinės sėdynės. Artėjant Varšuvai imu klapsėt ir aš…

Gilioje naktyje išlipam Shell degalinėje, esančioje keliasdešimt kilų iki Varšuvos. Na šiandien tai jau tikrai gana tranzų… Norisi miego. Susirandam vietelę pievoje prie didžiulės lauko reklamos. Jaučiamas nuovargis. Gana greit įsikuriam, pasidžiaugiam sėkminga dienele ir smingam.

Liepos 20 d. Paskutiniai kilometrai

Ankstų rytą išgeriam degalinės kavos, kažko užkertam. Paskui pasigaunam diedą, važiuojantį į Varšuvą. Domas rezga rusišką dialogą. Aš dar “miegu”.

Varšuvoje, kaip ir tikėjomės, stringam. Tiesiog prakeiktas miestas. Stringam ne ką trumpiau nei praeitais metais. Kapanojamės iš miesto kelias valandas, pavargstam. Užknisa kvaili lenkiški sprendimai įvairiais transportavimosi ir urbanizacijos klausimais. Galiausia prasikeikę atsiduriam reikiamoje vietoje, už miesto. Stringam! Karšta… Kurwa!!! Sumauta Varšuva nenori mūsų paleisti, laiko įsikandusi stipriomis iltimis. Suvalgom ledų, tada grįžtam ant kelio.

Galiausiai pasigaunam dar vieną mažą krovininį, važiuojantį iki Lomžos. Vairuotojas šneka angliškai, pasakoja apie nuotykius važinėjant po Europą, apie prostitutes ir pan. Maždaug ties Ostrow Mazowiecka važiuojam per garsiąją gatvės mergaičių atkarpą. Vairuotojas labai intuziastingai signalizuoja visom kekšėms ir pasakoja apie Lomžos klubų prostitutes, labai rekomenduoja mums ten apsilankyt. Mes juokiamės, o jis rimtai :)

Eidami pro Lomžos miestą (65 tūkst. gyv.), užsukam į vietinę kavinę papietaut. Kainos visai nesikandžioja. Domas užsisako picą, aš žuvies. Skaniai pavalgom, atsigeriam alučio. Atgaiva…

Sukaupiam jėgas ir einam į miesto galą. Na ir karšta… Tranzuojam pusėtinoje vietoje, dar mieste. Pasidarom “LT” ženklą. Ir netrukus mums pasiseka! Sutranzuojam Ford Tranzit, vežantį lietuvius vilkikų vairuotojus namo. Vyrai kelyje jau trečia para. Vargšai jau gerokai pavargę ir pašvinkę. Ramiai, be jokių keiksmažodžių ir dainų, ir gana greit skrodžiam likusią šiaurės rytų Lenkijos dalį.

Gerokai popiet išlipam netoli Kalvarijos miestelio. Paėjėję sutranzuojam lenkišką fūrą, važiuojančią pro Leipalingį. Super! Vairuotojas supranta rusiškai.

Tvarkingoje ir naujoje Volvo kabinoje apima kelionių ir gyvenimo džiaugsmo jausmai. Dar viena įsimintina ir nepakartojama kelionė artėja į pabaigą… Užgroja pakankamai dramatiška muzika, pro langus skrieja pasakiški gimtosios Lietuvėlės pievų ir kaimų vaizdai. Jausmas kolosališkas… Užsisvajoju…

Leipalingyje (10 km iki Druskininkų) “ant žemės nuleidžia” sutranzuotas Passatas, vairuojamas dyzelio ir kontrabandinių cigarečių vežiotojo. Sužinojęs iš kur parvykstam, vyras riebiai nusikeikia, labai nustemba. Pasakoja apie savo biznį, dažnus vizitus didžiojo Lu šalyje.

Išlipę Druskininkuose pasijuokiam — rodos, į Druskininkus įriedėjom vežami statistinio “biznieriaus” iš Lietuvos.

Suspaudžiam vienas kitam ranką ir padėkojam už dar vieną puikų gyvenimo nuotykį…

Gyvenimas yra knyga. Nekeliaujantis skaito tik vieną jos puslapį…

Paulius

Prieš kelionę nėra juntamas toks jaudulys, koks būdavo prieš tris keturis metus, kai prasidėjo pirmieji tranzai į Prahą, į Siciliją. Tačiau kelionė laukiama labai stipriai — kiek gi galima trūnyti gimtuosiuose Druskininkuose?

Taigi, pradedam.

Liepos 6 d. Willkommen in Deutschland

Antradienio rytas, nors ir ne toks ankstus, prasideda šmutkių krovimu. Keli šortai, kelios maikės, keli džemperiai, higienos reikmenys, kažkiek maisto, didelis celofano gabalas, miegmaišis, fotoaparatas. Daugiau nieko nereikia. Kuo mažiau daiktų — tuo geresnė kelionė — šv. Trejybės dėsnis. Šiandien nereiks kažkokiu būdu belstis į Kalvarkę ir iš ten tranzuot per, švelniai tariant, atsibodusią Lenkiją. Šįkart kelionę pradėsim kur kas civilizuočiau — skrydžiu Kaunas—Frankfurt-Hahn. Balsuot pradedam apie 13 valandą Druskininkuose, lėktuvas iš Kauno išskrenda 16:55. Pusvalandį pastovėję suprantam, kad “pramazint” lėktuvą būtų liūdnoka — reiktų kelias dienas kvepuot lenkiškų fūrų išmetamom dujom. Po kelių minučių prilekia Domo mama, pameta mus iki Alytaus, nuo ten pasigaunam mokytoją, kuri važiuoja į Kauną. Super. Kaune būnam apie trečią, pasitrankom po sovietik turgelį kažkur, berods Šilainiuose, kol atvaro Domo dėdė ir mus nuveža į Karmėlavos oro uostą.

Apie 18 valandą vietiniu laiku nusileidžiam Frankfurt-Hahn’e, Vakarų Vokietijoj, tarp Frankfurto miesto ir Liuksemburgo. Nors šitam oro uoste esu ne pirmą kartą, reikiamos krypties — rytų — ieškom orientuodamiesi pagal saulę (kartais tai patikimiausias būdas). Netoliese randam supermarketą, užkandam, įkalam truputį vokiško alaus ir po atidaromosios vakarienės, bemaž 19 valandą pradedam balsuot Simmern kryptim. Labai greit sustoja Golf V Plus, du bičiukai gerai nusiteikę ir pameta mus keliasdešimt kilometrų. Dar po keliolikos minučių sustoja mergina su sena mašina ir veža mus dar apie 60 km. Paleidžia didžiuliame parkinge-kavinėje-degalinėje, geroj vietoj — ant E31 kelio link Karlsruhe. Ant išvažiavimo bandom tranzuot į pietus, bet jau temsta, mašinų gana mažai. Autostrada dideliu greičiu lekia nemažas srautas naujutėlių Audi, Mercedes, BMW. Tikras vokiškas pasididžiavimas. Nujaučiam kad čia teks praleist naktį. Šiandien daug pasistūmėt ir neplanavom, todėl einam į mažą ramią kavinę, užsisakom litrą Fax alučio, ir kartu su vokietukais žiūrim futbolą — Pasaulio čempionato pusfinalį Urugvajus vs. Nyderlandai. Olandai laimi 3:2. Po futbolo, apie 22 valandą už kavinės susirandam gražią aukštą pievą prie miškelio. Iki didžiosios Reino upės kokie 5-7 km. Pasitiesiam celofanus, miegmaišius, išsivalom dantis ir gulamės. Ryt prasidės grynas tranzas.

Liepos 7 d. Pietų Vokietijoj

Pirma naktis buvo velniškai šalta. Apsirengiau viską, ką turėjau — vistiek sušalau, nuolat pabusdavau. Bundam anksti, gal puse šešių. Prašvitus pasimato gražus Reino Krašto-Pfalco kraštovaizdis (maži miestukai su bažnytėlėmis kyšo tarp žalių kalvų). Greit susipakuojam daiktus ir po kelių minučių atsiduriam tame pačiame parkinge. Balsuojam ant išvažiavimo. Anksti ryte vis dar labai šalta. Po truputį kylanti saulė savo spinduliais šildo per naktį sušalusius kūnus. Gera…

Po valandžiukės sustoja du juodadarbiai vokiečiai su Škoda Octavia. Važiuoja jie berods iki Strasbourg, sutariam kad pametės iki Karlsruhe (apie 140 km). Vienas iš vokiečių kalba angliškai, kitas vos kelis žodžius pralemena, bet bendraut nori (ypač nekalbantysis angliškai), todėl važiuojam linksmai. Sako, būna trijų rūšių krūtinės: didelės, labai didelės ir šveicariškos. Kaip vėliau įsitikinom, vyrukai klydo — šveicariškos krūtinės visai nesiskiria nuo vokiškų ar itališkų. Paleidžia kažkur netoli Karlsruhe. Šviečia saulė, darosi karšta. Prie mažo viešbutuko, aikštelėj, užkandam, išsidžiovinam plačius celofanus, sušlapusius per šaltą naktį. Suspėjam ir gerokai pasijuokt iš savęs, iš lietuviukių, darančių bardaką turtingose vakarų Vokietijos žemėse. Paskui pasigaunam vokietį su nauju Passatu, jis gražiu keliu mus nuveža iki tinkamos vietos tranzui link Stuttgarto. Grožimės Badeno-Viurtembergo žemės vaizdas ir miesteliais. Toliau tranzą tęsiam ant nusukimo į E52 link Stuttgarto. Labai karšta, nėr pavėsio. Srautas gana nedidelis. Daug bestogių Porsche, BMW. Po pusvalanduko prisistato Autobahnpolizei (gaila, kad ne Kobra 11 vyrukai), parodom pasus ir paleidžia. Policajai čia vertinami, ne taip kaip Lietuvoj. Kalba angliškai ir linki sėkmės. Pasigaunam moterį su VW Polo, kuri pavežės mus iki Stuttgarto prieigų. Moteris iš Bavarijos, todėl gerai nežino šių vietų, nuolat sekam ženklus, kad “nepramazint” nusukimo į pietus. Kalbam apie futbolą (beje, vokiečiai gerai šneka angliškai, neturėjom jokių problemų), vairuotoja sako šįvakar sirgsianti už ispanus, nes vokiečiai per daug užrietę nosis. Keista. Polo “laiko” 130-150 km/h, įsigudrinam pražiopsot reikiamą nusukimą į E41 kelią. Šaizė. Paleidžia nelabai geroj vietoj, tenka palei autobaną eiti bemaž 8 km, turint omeny kuprines ir karštį, tai nėra labai jau didelis malonumas. Be to, neturim geriamo vandens. Bet kito pasirinkimo nėra — įėjus į E41 ženklas rodo, kad sekanti degalinė už 6 km. Sparčiu žingsniu kapojam iki degalinės, kur galėsim tranzuot. Randu Vokietijos vėliavėlią, pasiimu. Jau visai prie degalinės vėl prisistato Autobahnpolizei, vėlgi mandagiai patikrina pasus, perspėja, kad autobane negalima vaikščioti ir paleidžia. “Litauen..” — atsidusdami turbūt pamąsto pareigūnai. Velniškai karšta. Degalinėj nusiperkam labai brangaus bet pasiutusiai šalto Sprite. Kelioliką minučių gaivaliojamės, tyrinėjam atlasą. Paskui vėl bėgam Sprite’o — labai jau gardus ir gaivinantis gėralas. Vėl tranzuojam ant išvažiavimo į autobaną. Prieina senas hipis, keliaujantis senu Mercedes kemperiu į Lindau, miestą-salą, esančią ant Bodeno ežero kranto, netoli Šveicarijos-Vokietijos-Austrijos sienos. Nesutinkam. Paskui, žinoma, gailimės.

Po gero pusvalanduko sustoja bičiukas su Peugeuot 307, važiuojantis į Konstanz, kuris, pasak vairuotojo, yra “nice place to stay”. Miestukas yra prie pat sienos su Šveicarija, vakarinėje Bodeno ežero (dar vadinamas Konstanco ežeru) pakrantėje. 80 tūkst. gyventojų. Į šį didelį ežerą šioje vietoje įteka Reinas. Vyrukas, ką tik baigęs mokslus Prancūzijoj, veža mus apie 200 km. Atvažiavę į Konstanz nepasigailime — kurorto atmosfera, graži aplinka, žalia plati upė ir gražus senamiestis. Ko daugiau reikia. Taigi nusprendžiam čia pasilikt, pailsėt, pažiūrėt futbolą (Vokietija vs Ispanija) ir rytoj traukt į Šveicariją. Oras puikus, maudomės upėje, šokinėjame nuo tilto, ilsimės ir grožimės pietų Vokietijos perliuku. Šiose vietovėse gyventa dar akmens amžiuje. Apie 100-aisiais metais čia įkurta romėnų gyvenvietė Constantia (pavadinta imperatoriaus Constantius Chlorus garbei, kuris čia įkūrė tvirtovę). 585 m. Konstance įkurta vyskupija, viduramžiais miestas tapo religiniu centru. Čia buvo nutiestas vienas iš nedaugelio tiltų per Reiną regione. 1414–1418 m. mieste įvyko religinis Konstanco susirinkimas. II pasaulinio karo metu miestas beveik nenukentėjo, kadangi bombardavimų metu naktimis mieste buvo paliekamos degti šviesos; taip lakūnai buvo suklaidinami, kad čia jau Šveicarija, kurios visi miestai būdavo apšviesti naktį.

Velniškai geras jausmas atvykti į tokį gražų miestelį to visai neplanavus. Išsimaudę pavaikštom po miestą, apžiūrim miesto gynybinę sieną-tvirtovę, jaukų senamiestį, katedrą. Miestas turi ir universitetą. Tikrai smagi vietelė. Rekomenduočiau važiuojantiems pro šalį būtinai aplankyt. Artėjant vakarui susirandam didelį supermarketą, nusiperkam maisto, alučio. Pasidarom mini pikniką (kelionių metu tokius piknikus vadinam valkatynu, nes kuprinės, daiktai, daug maisto ir daug alaus sumesta į vieną vietą atrodydavo nekaip), parkely stebim vaikų futbolą. Mieste pakankamai neblogai išvystytas dviračių eismas. Pavydim. Vakare traukiam atgal į senamiestį ieškot bariuko, kur galėtumėm pažiūrėt fūlę Vokietija vs Ispanija. Po mažu ima skaudėti nugaras, labai norisi nusimesti alum papildytas kuprines. Randam kiemo barą netoli katedros, sėdimų vietų nulis. Metam kuprines ant žemės, atsidarom alaus (be jokios abejonės, savo) ir stebim mačą. Žinoma, sergam už vokiečius. Tačiau laimi ispanai. Ech… Po futbolo, apie 23 val. einam už miesto ieškot vietos nakvynei. Klaidžiojimai trunka ne taip ir trumpai kol randam labai aukštą žolę miesto pakrašty kažkur tarp parduotuvių ir auto salonų. Vietelė ne iš romantiškųjų, bet pasirinkimo nėra.

Liepos 8 d. Šveicarijos šturmas

Dar viena velniškai šalta ir drėgna naktis. Ypač man. Domą žadinu anksti ryte, auštant. Negaliu kentėt. Aukštai keldami kojas, kaip gandrai, nešdinamės iš pievos. Grįštam į dar miegantį miestą, Reino upėj apsiprausiam, susigražinam prekinę išvaizdą, susitvarkom ir judam Šveicarijos link. Kertam pėsčiųjų-dviratininkų tiltą, einam per visą bundantį miestą. Septintą valandą ryte įžengiam į Šveicariją. Aikštelėje mus pasveikina Audi R8. Domui tai — dar viena nauja šalis sąskaitoje, aš čia esu buvęs lygiai prieš 10 metų. Ieškom 13-o kelio į Schaffhausen, bet sekasi sunkiai. Tenka pagrybauti ir po ariamų laukų vietinius keliukus. Tada ateina gėdingiausia akimirka kelionėje — policija užmato mus besidžiovinančius šlapius skudurus prie pat kelio. Šveicarijoj! Vėliau kelionėje vis klausdavom savęs kas mums šovė į galvą, kad taip kvailai pasielgėme, juk čia ne Lenkija! Pareigūnai privažiuoja su dideliu nauju Volvo XC70, patikrina pasus, paklausia kur ir kaip keliaujam ir paleidžia… Baisi gėda. Tikri euro valkatos…

Tęsiam kelionę ir netrukus atsiduriam Tägerwilen miestely, ten susirandam nusukimą į Schaffhausen 13 keliu, ir pradedam balsuot. Po 20 minučių stoja simpatiška moteris (per visą kelionę daugiau nei pusė stojusių vairuotojų — moterys!) su VW Golf V, važiuojanti tiesiai į Schaffhausen. Šnekam apie keliones, Šveicariją. Grožimės jau siaurėjančiu Bodenso ežeru, šveicariškais kaimukais. Tikrai gražu. Schaffhausenas mus pasitinka rytine šildančia saulute, ryškiai žaliomis Reino srovėmis, kurios šioje vietoje iš Bodenso vandens sudaro gana sraunią upę. Dar vienas nuostabus miestelis mūsų kelionėje. Ant kalvos matosi pilis, senamiestis, bet šįkart aplenksim Schaffhauseną, nes pėsti trauksim Reinu žemyn — pasižiūrėti vandeningiausio Reino krioklio (Rheinfall) Europoje. Tai buvo planuotas objektas mūsų kelionėje, prie krioklio su tėvais buvau 2000-aisiais, įspūdingas gamtos kūrinys. 5-6 km žygiuojam paupiu į pietvakarius, stebėdami įspūdingą upę, gražius šveicarų namus. Beje, šiek tiek apie Reino upę. Reinas — vienas iš srovingiausių ir reikšmingiausių Europos vandens kelių. Nuo ištakų iki žiočių upės ilgis yra maždaug 1300 kilometrų. Reinas išteka Alpėse ir tekėdamas per 8 šalis, Nyderlanduose įteka į Šiaurės jūrą. Upė teka per tokius miestus kaip Bazelis, Strasbūras, Manheimas, Diuseldorfas, Roterdamas. Reinas taip pat žymus istorinėmis vietomis, pakrantėse buvo pastatyta daug pilių-tvirtovių.

Priešpiet pasiekiam tikslą — 150 metrų pločio ir 23 metrų aukščio krioklį, susiformavusį maždaug prieš 17 000 metų. Tiltu pereinam į kairįjį Reino krantą, užlipam ant kalvos, kavinukėj atsigeriam alaus (žinoma savo) ir einam pirkt bilietų į krioklį. Bilietai nebrangūs — logoritmavus vietinius frankus į litus, gaunasi apie 10-15. Netoli krioklio, kavinėj, mielai suvalgytume ledų. Porcija — 15 eurų… Ačiū, kitąkart. Kalva leidžiamės žemyn apžiūrėti krioklio. Vaizdas priverčia stabtelti ilgam. Vidutinė krioklio tėkmė — 700 kubinių metrų vandens per sekundę (maždaug 100-200 kubinių metrų žiemą ir apie 700–1000 vasarą). Krioklys susiformavo per paskutinį ledynmetį (prieš 15 000 metų). Čia praleidžiam gerą valandą vėpsodami į protu nesuvokiamą kiekį vandens purslų.

Po pietų paliekam Reino krioklį ir kopiam į ilgą kalną. Ieškosim E41 kelio pietų kryptimi, link Zurich. Tiesa, į Ciurichą mes nevažiuojam, draugas Hanesas gyvena Unterterzen kaime St. Gallen kantone, šiaurės rytų Šveicarijoje. Gana greitai pasigaunam jauną mamą su dviem mažais vaikais, lekiančią Ciuricho kryptimi. Moteris tikrai lekianti, autostradoje mažiau 150 km/h nevažiuoja. O važiuoja ji, pasirodo, ne į patį Ciurichą (kuriame, pasak jos, “nothing special”), bet kažkur į rytus nuo Ciuricho. Mums tinka, netgi labai. Važiuojam kartu apie 100 km. Išsiaiškinam, kad šveicarai šneka vokiškai savo dialektu, t.y. swiss-german ir paprasti vokiečiai jų nesupranta. Taip pat pasakoja, kad Šveicarijoj galima važinėti praktiškai tik naujomis mašinomis, nes yra daugybė ekologinių ir kitokių normų. Paleidžia mus prie Reichenburg kaimelio Schwyz’o kantone, šalia ežeriuko. Vos už pusės kilometro stūkso galingas Alpių kalnų masyvas. Kieme temperatūra kyla iki 33 laipsnių. Ach kaip būtų gerai išsimaudyti. Ieškom priėjimo prie ežero, bet visur užtverta, visur privat… Nieko nepešę, perkaitę iki kaulų smegenų judam toliau. Iki Unterterzeno lieka vos 30 km. Gana greit susitranzuojam vyrą, nekalbantį angliškai. Išgirdęs “Unterterzen”, vairuotojas linksi galva. Super. Lekiam kartu. Mašinoj pasiutusiai šalta, kondicionierius veikia maksimaliai. Netrukus priartėjam prie ledyninės kilmės Walensee (Valeno) ežero, prie kurio ir įsikūrės mažas miestelis Unterterzen. Ežero plotas — beveik 25 km², vidutinis gylis — 105 m. Pietinėje pakrantėje, prie didesnio miestelio Quarten ir yra įsikūrusi Unterterzen gyvenvietė. Atvažiavę į tikslą mažumėlę prasižiojam — vaizdas užburiantis: kelių kilometrų aukščio galingi Alpių kalnų šlaitai “neria” į žaliai mėlyną ežerą, kalvose slepiasi gražūs namukai. “Čia tai papuolėm” — pamąstom. Pats miestelis nėra kažkuo išskirtinis ar žymus, tačiau supanti gamta ir kalnai sukuria neeilinio kurorto įvaizdį. Iškart maunam į pakrantę, grožimės pasakiška panorama, laiveliais. Pasaka. Kitame krante matosi vos kelių namukų Quanten — idiliškas dviejų šimtų metų senumo kaimelis, į kurį galima nusigauti tik valtimi.

Vėliau šiaip ne taip surandam Hanesą ir jo namus. Įsikuriam gražiame name su kvapą gniaužiančiu vaizdu į Valeno ežerą ir didingas Alpes.

Hanesui 25-eri, laikinai dirba anglų kalbos mokytoju, su drauge Indre planuoja išvažiuoti gyventi į Malaiziją. Namuose liko vienas, nes tėvai išlėkė atostogų į Italiją. Hanesas metus yra mokęsis Vilniuje, gana gerai pažįsta Lietuvą, todėl apsidžiaugia lauktuvių gavęs žalių devynerių butelaitį.

Vakare sėdim terasoje, užkandam, šnekamės apie Šveicariją, grožimės vaizdu, kuris mūsų giliu įsitikinimu yra pernelyg geras (pavydim). Pavalgę nutariam eiti nusimaudyti. Leidžiamės nuo kalno, atsirakinam vartelius (patenkam į Haneso senelių privačią teritoriją) ir patenkam į akmenuotą pliažiuką. Vaizdas — be žodžių. Turškiamės išsišiepę — gaivus vanduo, vis dar pribloškiantis vaizdas ir kelionės nuotykis primena dėl ko verta gyventi. Eidami namo išgirstam Haneso kaimyną grojant tradiciniu Šveicarijos kalnų instrumentu tiba — didžiuliu keletos metrų ilgio pučiamuoju. Pajaučiam tradicinio šveicarų kaimo gyvenimo ramybę…

Liepos 9 d. Kalnų ereliai

Šiandien atsikeliam gerai pailsėję, išsimiegoję. Pusryčiaudami nusprendžiam šiandien šturmuot kalnus — vistik kalnai yra mūsų vienas iš kelionės tikslų. Planas pradedamas vykdyt tučtuojau. Pasiemam kuprinę, fotiką ir šokam į Haneso mašiną. Keliasdešimt kilometrų lekiam į rytus, Lichtenšteino link, dar sustojam supermarkete apsiprekint. Hike’inam iš visos dūšios — užlipam net į 2222 m. viršūnę Leist. Malamės po žiemos slidinėjimo trasas, dažniausiai stačiais arba labai stačiais šlaitais. Vakar tiba mums grojo Haneso kaimynas, šiandien kalnuose varpų garsais skambina švicai — mėsinių pieninių galvijų veislė, susiformavusi Šveicarijos Alpėse. Švicai yra žinomi kaip labai stambūs galvijai didelėmis, tankiais plaukais, tarsi kailiu apžėlusiomis ausimis. Tai ištvermingi, labai ramaus būdo, atsparūs tiek karščiui, tiek ir šalčiui, nereiklūs laikymo sąlygoms ir pašarams galvijai. Jų spalva – pilkai dvyla. Švicų pienas labai tinka sūrių gamybai. Beje, tokių galvijų yra ir Lietuvoje.

Viršuj (apie 2 km) pasidžiaugiam ir kur kas vėsesniu oru, čia temperatūra sieka apie 17-18 laipsnių, kai tuo tarpu apačioje pleškina virš 30. Reiktų pastebėti, kad haikinti šiomis, Rytų Alpių, slidinėjimo trasomis nėra taip įspūdinga kaip haikinti specialiai tam skirtomis trasomis (kaip tai darėme pernai Aukštuosiuose Tatruose), tačiau Alpės yra Alpės, vaizdai nustebins net ir daug mačiusius keliautojus. Šioje Alpių dalyje viršūnės siekia 2000-3200 m, kai tuo tarpu viršūnės vakarinėje dalyje kyla iki 3000-4300 m. Alpės susidarė maždaug prieš 30-35 mln. metų, kai Afrikos kontinentinė plokštė pajudėjo į šiaurę ir susidūrė su Eurazijos plokšte, kurios kraštas palindo po Afrikos plokšte. Dabartinę formą Alpės įgavo veikiant erozijai, ypač dėl ledynų veiklos ledynmečių laikotarpiais. Kasmet Alpės “paauga” 1-2 mm.

Grįždami namo darkart užsukam į supermarketą, nusiperkam alaus, maisto. Beje, kainos Šveicarijos marketuose nėra labai mažos, bet įkandamos. Vakare išverdu sriubos su vištiena, terasoj vakarieniaujam, ragaujam šveicarišką alų, rytoj planuojam aplankyt perliuką Liucerną. Vakare gurkšnodami vėl einam prie ežeriuko. Pasakiškos atostogos tęsiasi.

Liepos 10 d. Kelias į Liucerną

Žadintuvas skamba 9 valandą ryte, keliuosiu prausiuosiu, Domui sekasi sunkiau. Vakar, pasirodo, jis “pasisėdėjo” ilgėliau su Hanesu. Šiandienos planas — aplankyt Liucerną. Oras puikus, karšta. Pagaliau galim pakeliauti be mantos. Pasiskolinam mažą kuprinę ir leidžiamės į ežero pakrantę, iš kur tranzuosim vakarų kryptimi. Iki tikslo vos 100 km, turėtume greit suvažinėt. Tačiau atsitinka kitaip. Po valandos sustojusi moteris mus paveža iki sekančios degalinės miestely Ziegelbrücke. Stringam. Rodos, srauto yra, bet nieks nestoja. Liepos saulutė kepina taip, kad tenka imtis plano B. Imam ieškoti traukinių stoties. Moteris iš degalinės paaiškina kaip nusigauti ir po keliolikos minučių mes jau ten. Iškart bandom nusiteikt gerokam piniginių ištuštinimui — net patys šveicarai sako, kad “traukiniai brangoki”. Taigi už 80 km kelionę su vienu persėdimu dviem žmonėm sumokam apie 70 eurų. Nesigailim, juk Šveicarijos traukinių linija yra viena geriausių pasauly, be to traukiniai čia yra tapę savotiška šalies vizitine kortele. Traukiniai nauji, komfortabilūs.

Į miestą atvykstam jau po pietų. Liucerna — miestas vidurio Šveicarijoje. Tai Liucernos kantono ir to paties pavadinimo rajono centras. Su 60 tūkst. gyventojų Liucerna yra didžiausias miestas centrinėje Šveicarijoje. Dėl greta esančio Keturių kantonų ežero bei Piloto ir Rigio vaizdų Liucerna laikoma svarbiausiu turistų tikslu Šveicarijoje. Vienas iš žymiausių miesto objektų yra Koplyčios medinis tiltas (Kapellbrücke), pastatytas XIV a.

Gerą pusdienį klaidžiojam po jaukų miestą. Karšta, gana daug turistų. Be sightseeing’o spėjom apsilankyti ir vietiniame supermarkete. Perkam maisto, dėžę ledų (12 porcijų), tai buvo pigiau nei pirkt 2 porcijas atskirai. Žinoma, dalį ledų teko išmesti… Prie keturių kantonų ežero pasidarėm mažą pikniką. Taip pat nusipirkau šveicarišką peiliuką (čia jie pigesni, o ir pasirinkimas gerokai platesnis nei Lietuvoj). Liucerna yra idealus miestas praleisti dienai. Atstumai čia nedideli, o pasižiūrėti tikrai yra į ką. Galima nusipirkti kelionę laivu po Keturių Kantonų ežerą.

Įdomus ir kupinas nuotykių tampa grįžimas į Unterterzen. Taigi, vakarop paliekam gražiąją Liucerną, nemažą kelią sukariam kol išeinam už miesto ir randam reikiamą kelią Ciuricho link. Balsuojam judriame 14-ame kelyje. Daug mašinų, žmonės mojuoja, šypsosi. Gera nuotaika ir mums. Netrukus stoja didelis juodaodis su juodu BMW X5 ir dviem mažais vaikais. Važiuoja į Ciurichą, sutariam, kad paleis prie nusukimo į Baar. Žaidžia krepšinį, žino Lietuvą (turim gerą krepšinio komandą), važiuoja pas žmoną palikt vaikus ir tada lėks į vakarėlį kur bus daug mergų :) Vaikai taip pat supranta angliškai, susipažįstam. Su juoduku linksmai važiuojam keliasdešimt kilų. Toliau balsuojam Rapperswil kryptim ir sustoja… Audi RS6 :) Veža nedaug, gal keliasdešimt kilometrų, bet man, šitiek girdėjusiam apie RS6, tai pats maloniausias važiavimas. Po kapotu burzgia V8 bi-turbo variklis su 520 arklių. Vos vos spustelėjus akseleratorių, greitis kyla iki 190 km/h. Vairuotojas prisipažįsta bandęs ir max greitį — 306 km/h… Prie Ciuricho ežero pasigaunam dar vieną juoduką, jis pameta mus iki Freienbach. Paleidžia ne itin dėkingoje vietoje, ant autobano. Po 5 sekundžių prisistato policajai (dėkuidie, priešpaskutinį kartą šioj kelionėj). Domas pasą palikęs Unterterzene. B#@*!!! Bandom aiškint kad mes autobane atsidūrėm per klaidą, kad jokiais būdais netranzuojam greitkely. Pareigūnas geranoriškai palydi mus į miestelį, visi trise lipam per tvorą, nurodo traukinių stoties kryptį ir palinki geros kelionės. Darkart riebiai nusikeikiam, atsidustam… Pasisekė, galėjom gaut solidžią šveicarišką baudelę…

Tačiau sėkmės laikas baigiasi — staiga Motina Žemė parodo savo galybę. Greit apniunka dangus, pradeda pūsti didelis vėjas, artinasi audra. Lietui pasipylus slepiamės stiklinėj autobuso stotelėj. Šalia praskrenda pripučiamas baseinas. Vėjas darko kitus šveicarų daiktus. Mums linksma, džiaugiamės, kad ne viskas čia taip tobula ir saldu. Bandom balsuoti stotelėje. Vėjas visiškai pasiunta, išlindus vos įmanoma išstovėti. Nuotaika vistiek puiki, gamta šėlsta — mums linksma. Stotelėj praleidžiam bent valandą, stoja daug mašinų, visi puikiai nusiteikę (turbūt juokiasi iš mūsų pakankamai apgailėtinos situacijos), siūlo pavežėti, bet daugelis siūlomų maršrutų mums netinka. Lietus nesiliauja ir nelabai planuoja liautis. Galiausiai šokam į senuko vairuojamą dvidurį mersą (angliškai nešneka), važiuojam su juo keletą kilometrų iki sekančio miestuko. Greitu žingsniu maunam į miestuko galą. Gera nuotaika po truputį blėsta — visdėlto jau temsta o ir oras toli gražu ne pats geriausias. Pasigaunam šrilankietį, dirbantį klube, su juo važiuojam dar kelis kilus. Kitaip tariant, kartojasi “kaimų tranzas”, t.y. važiavimas po keletą kilometrų taip niekur iš esmės ir nepasistumiant. Išlipam berods miestely Reichenburg. Atsiduriam neitin pavydėtinoj situacijoj, kuri liaudyje dažnai apibūdinama kaip “gili šikna”. Visiškai sutemsta, toliau pliaupia lietus. Tranzuojam apie valandą, bet nieks nestoja, išskyrus pilną mašiną girtų mergų, sustojusių pasakyti, kad neturi vietos mūsų pavežti (???). Darosi šalta ir nejauku pagalvojus apie galimą nakvynę autobusų stotelėj. Paskui nusprendžiam eiti ieškoti traukinio (nors jau vėlu). Degalinėj du bičiukai su dviduriu nauju Saab mus pasiūlo nuvežti iki artimiausios traukinių stoties. Jėga. Stoty išsiaiškinam, kad traukiniai jau nevažiuoja! Paskui paaiškėja, kad dėl liūties sugedo bėgių atkarpa. Pasigaunam kažkokį mechaniką, jis šneka angliškai, paskambina kažkam ir išsiaiškina, kad mums dar yra šansų grįžt į Unterterzen! Mes nusiperkam bilietus, sėdam į vietoj traukinio atvažiavusį autobusą ir gana ilgai važiuojam iki stoties, nuo kurios jau veikia traukinių linija… Nuo čia traukiniu greit parpučiam į Unterterzen. Sušlapę, pavargę, alkani, bet saugūs. Pas Hanesą dar likę keletas draugų, truputį pasisėdim ir greit šturmuojam lovas. Rytoj keliausim Italijos link. Kaip vėliau paaiškės, laukia toli gražu nelengvas kelias…

Pirmos dalies pabaiga.

Paulius.

Pradžia: 2010, Liepos 6 d. 19:00
Planuojamas maršrutas: Frankfurt (Vokietija)—Schaffhausen (Šveicarija)—Zurich (Šveicarija)—Luzern (Šveicarija)—Milano (Italija)—Ljublijana (Slovenija)—Kroatija—Slovėnija—Austrija—Čekija—Lenkija—Lietuva
Numatoma trukmė: 2-3 savaitės

Palinkėkite sėkmės!

Paulius.

Kelionė buvo vykusi. Kretos salos grožis, klimatas bei atmosfera tikrai nuostabi. Pagrindiniai trūkumai — absoliutus lenkynas viešbutyje bei prarasta galimybė išsinuomot auto-moto dėl pamesto vairuotojo pažymėjimo. Nutarėm visą salą aplėkt nuomotu transportu ateityje.

Paulius.

Porto kapinės

Gaidys Palacio de Cristal soduose

Tina ir Jana!

Improvizacao

Vėl Palace de Cristal parkely

Ribeira…

Nuo Sao Joao tilto

Pas Vaivą Barcelos.

Lankom Bragą

Traukiniu atgal į Barcelos

Estádio do Dragão

Belaukiant traukinio į Porto

Prie buvusios mokyklos Escola Superior de Artes e Design

Kiečiausi surferiai Portugalijoj!

Frankfurt-hahn…

Rundalės rūmai. Latvija.

Ryga

Prie Baltijos jūros. Latvija.

Talinas.

Alur hostelis Talino senamiestyje.

Talinas.

Lancia Delta Integrale.

Talino senamiestis.

Miesto panorama iš šv.Olavo bažnyčios.

Miesto pilis.

Aukštutinis miestas.

Prie Talino.

Soduose.

Prie Talino. Netoli Rohuneeme.

Nakvynė Latvijos paplūdimy.

Bunda jau Baltija.

Paulius.

1 diena. 6 val. ryto. Kalvarija. Aciu Otui, kad taip anksti sutiko mus atvesti iki LT-PL sienos. Ant sienos stringam 4 valandas, kol sustoja Sasha is Maskvos ir pameta mus iki Varsuvos. Velai vakare pasiekiam Krokuva. Apsigyvenam pas mus paemusi gida ir tranzuotoja Pavela. Naktinis Krokuvos miesto apziurejimas, alus. Super.

2 diena. Iki pietu vaikstinejam po Krokuvos senamiesti.

Pas Pavela prie namu.

Vakarop atitranzuojam iki Bukowina Tatrzanska. Grazu, Cia ir nakvojame.

3 diena.Aukstieji Tatrai. Pradedam hiking’a. Upeliai su zydru lediniu vandeniu. Nuostabu.

Tatrai…

Kalnu erelis.

Zbojnicka chata ant Slavkovsky Stit kalno (2452 m). 2000 m aukstis. Alus, kopustu sriuba ir slovakiskas guliasas.

4 diena. Paliekam Aukstuosius Tatrus…

Bratislava.

Uz Bratislavos.

Vakarop atsiduriam Budapeste.

5 diena. Budapestas

6 diena. Stringam 4 valandas prie Budapesto. Karsta…

Susitranzuojam autobusa kuris lekia i Praha. Kodel gi ne!

Praha

Paryciais stoty nusnaudziu posmeli…

7 diena. Senas geras Kudowa-Zdroj pasienio postas (CZ-PL). Ant seno gero Shell suoliuko.

Warszawa

Naktinis tranzas kazkur Lenkijoje. Paryciais griztam namo…

Dar viena nuostabi kelione.

Paulius.

]]> http://pauliaus.wordpress.com/2009/07/30/eurotrip-2009/feed/ 1 Paulius DSC03624 DSC03734 DSC03786 DSC03794 DSC03841 DSC03845 DSC03857 DSC03859 DSC03873 DSC03876 DSC03882 DSC03902 DSC03913 DSC03920 DSC03925 DSC03927 DSC03928 DSC03934 DSC03937 DSC03946 DSC03960 DSC03961 DSC03966