Autostopu į Prahą, 2006

Apie kelionę į Prahą seniai galvojom, norėjom pasigrožėti senamiesčiu, išgerti bare alaus bokalą ir pasivaikščioti Karlo tiltu. Tačiau pagrindinis kelionės motyvas vis dėlto buvo autostopas. Kaip tik baigėsi abitūros egzaminai, atėjo taip ilgai laukta vasara… Taigi ketvirtadienį visi susirenkam, nusiperkam Marco Polo atlasą, pažiūrim maršrutą ir, gurkšnodami alų, nekantriai laukiam ryto. Pirma bloga naujiena – atkrenta ketvirtas asmuo, todėl negalėsim balsuot dviem porom. Negerai. Tačiau negi imsim ir nutrauksim kelionę?

Birželio 16 d., Penktadienis (1 diena)

Susitinkam apie šeštą ryto, neišsimiegoję, bet geros nuotaikos. Stojam ant kelio Druskininkai-Lazdijai, bet mašinų nedaug… Po gero pusvalandžio išlenda saulė ir sustoja vyriškis, dirbantis Leipalingy. Važiuojam. Leipalingy prastovim dar apie keturiasdešimt minučių, kol sulaukiam juokingo vyruko, kuris pameta mus iki Veisiejų. Po to visą kelionę juokėmės iš to, kaip jis garsiai kalbėjo telefonu ir kaip valdė savo „džetą”. Veisiejuose vėl stovim kokią valandą ir suprantam, kad tranzuodami tryse Prahos greit nepasieksim. Bet nutariam, kad pirmą dieną dar keliausim tryse, apšilsim, o toliau dalinsimės. Staiga sustoja golfukas. Greit pribėgam. Senukas veža mus iki Lazdijų. Padėkojam ir lekiam toliau. Iki pasienio vos keli kilometrai. Netrukus sustoja bičiukas su sugriuvusia mazda bet prašmatnia magnetola. Pameta beveik iki pasienio ir nudūmia savais keliais. Na ką, reikia eit iki sienos ir žiūrėt kas vyksta. Nespėjam prieit pasų kontrolės, kai sustoja juodas „pasatas”. Pribėgam, susimetam daiktus ir lekiam. Vairuotojas iškart prisistato kaip saliarkos vežėjas, nuolat keikiasi ir klausia kiek blokų cigarečių vežam, ir ar nevežam „žolytės ir tralialiūškinų”. Tik nusišypsom ir sakom, kad esam švarut švarutėliai. Dar papasakoja apie biznį. Tada parodom pasus ir jau, rodos, viskas gerai, tačiau staiga jį sustabdo pasienietis. Tas riebiai nusikeikia, čiumpa iš „bardačioko” litrinį degtinės ir bėga į muitinės pastatą. Po minutės išbėga, užkuria „pasatą”, paveža kokį šimtą metrų ir paleidžia. Na ką, nuotykiai prasideda – mes Lenkijoj :)

Parūkom ir balsuojam toliau. Netrukus sustoja VW Transporter ir paveža mus apie dvylika trylika kilometrų, prie sankryžos. Stojam į Augustovo pusę ir laukiam mašinų. Tuščia. Pasitariam ir nusprendžiam, kad reikia varyt pro Seinus, kur, galbūt, bus daugiau transporto. Taip ir padarom. Staiga sustoja lenkas, gan neblogai šnekantis lietuviškai. Pasikalbam ir netrukus privažiuojam Seinus. Pereinam per miestelį ir balsuojam toliau. Domas tranzuoja kiek toliau nuo manęs ir Igno. Tačiau vaisiaus tai neduoda. Stringam ir pradedam nerimauti, kad šiandien nedaug tenuvažiuosim. Po maždaug pusantros valandos laukimo stoja mašina. 170 km/h greičiu kaip mat atsiduriam miestely pavadinimu Fracki. Netrukus vėl sustoja baidarininkas iš Augustovo. Prieš paleisdamas dar duoda baidarių nuomos firmų skrajutes, kurias mes kaipmat išmetam. Padėkojam ir iškart maunam į Augustovo kraštą, kur būtų galima tęsti balsavimą. Sukarę gan nemažą kelią, atsiduriam prie Augustovo išvažiavimo. Greit užkandam. Ir varom toliau. Vėl stringam. Negerai. Vairuotojai su mum bendrauja bet sustoti nenori. Štai pasigaunam golfą, kuris vėlgi veža neilgą atstumą. Paleidžia mus kažkokiam Barglow. Nužygiuojam iki jo galo ir gaudom mašinas toliau. Nieks nestoja. Ženklas rodo, kad už 500 metrų degalinė. Nusprendžiam eiti ten. Labai karšta. Nuėję iškart užsisakom alaus. Kiek pasėdim ir nusprendžiam bandyt pasigaut mašiną degalinėj. Per valandą atvažiuoja vos kelios mašinos, kurios važiuoja atgal į Augustovą.

Bandom balsuot toliau. Nieks nestoja. Visi lekia kaip pasiutę. Sunku išstovėt, nes saulė degina kojas. Nusprendžiam grįšt atgal į Barglow. Čia vėl nieks nestoja. Jau vakarop. Negerai. Tikra skylė. Nusprendžiam pusvalanduką palaukt autobuso, nuvažiuot juo į Rajgrodą ir ten ieškot nakvynės. Sumokam po keturis zlotus ir atsiduriam Rajgrode. Suknistas mažas miestelis. Nėr nuotaikos, nes nuvažiavom labai mažą atstumą. Dar bandau pabalsuot, kol Ignas ir Domas perką alų vietinėj parduotuvėj. Žinom, kad netoliese tyvulioja keli ežerai, bet tingim jų ieškot. Paėjėję gerą kilometrą randam gražų miškelį. Bandom įsitaisyt ten, bet nepatinka, nes netoli kelias ir daug kupstų. Dar paeinam ir apsistojam lauke netoli pasėtų javų. „Jamam šitą vietą”- pagalvojam ir metam kuprines, miegmaišius ir visą dieną laukto šalto alučio.

Prigulam, užkandam, išgeriam alaus. Nutariam, kad ryt Domas lėks vienas, o aš su Ignu. Dar parūkom ir greit smingam.

Birželio 17 d., Šeštadienis (2 diena)

Naktis buvo šaltoka. Keliamės apie šeštą ir einam kelio link. Kaip tarėmės, tranzuojam atskirai. Man ir Ignui sustoja trys apsvaigę jaunuoliai. Sako, kad paveš iki Grajewo. Truputį kalba angliškai, klausia ar patinka techno. Paprašo cigarečių. Paskui sako, kad už dešimt zlotų mesteltų iki Lomžos. Pagalvojam ir sutinkam. Įsipila jie benzo ir lekiam toliau. Vairuotojas tyli, šalia sėdintis miega ir nieko nesupranta, o trečiasi kalba su Ignu. Dar paprašo, kad mes nupirktume jiem alaus, bet atsakom, jog neturim pinigų. Pagaliau privažiuojam Lomžą. Domas parašo SMS. Jis irgi ten bus. Po pusvalandžio susitinkam stotyje. Nuo jos visi kartu žygiuojam į miesto galą. Dar nusiperkam popieriaus miestams rašyti ir ledų, nes labai jau karšta diena buvo. Balsuojam toliau. Užtrunkam ne vieną dešimtį minučių, kol mums su Ignu sustoja pankroko gerbėjas. Kalba angliškai, nuperka Red Bull‘io, pasakoja kur važiuoja ir pasirodo labai įdomus žmogus. Deja važiuoja netoli ir išleidžia Ostrolekoj. Čia prie žiedo susirandam labai mielą vietelę balsavimui, pavėsy, netoli upelio. Netrukus pasirodo ir Domas. Apsidžiaugiam jį pamatę. Tranzuojam vėl gan netrumpą laiką. Štai sustoja lenkas su golfu. Išgirdęs mane šnekant lietuviškai, sako, jog veža tik lenkus, trinkteli durelėmis ir išvažiuoja. „Nu ir važiuok” – linksmai pagalvojam ir balsuojam toliau. Sustoja jaunas lenkas ir sutinka mus tris pavešti iki Rozan miestelio. Važiuodami 160 km/h greičiu ir klausydami gan neblogo „byto”, greitai atsiduriami minėtoje vietoje. Prisėdam ir tariamės, ar važiuoti toliau keliu, vedančiu į Varšuvą, ar šokti į E67 ir bandyti prašokti Varšuvos didmiestį. Nutariam lėkti 30 kilometrų į Ostrow Mazowiecka, kur išlysim į greitkelį. Netrukus sustoja lenkiškas automobilis Polonez. Vairuotojas domisi mūsų kelione, supranta mūsų laužytą rusų kalbą ir net bando nagrinėti žemėlapį. Netrukus atsiduriam E67-ajame.

„Na ir greitis tų mašinų” – pagalvojame ir stojame ant įvažiavimo į automagistralę. Velniškai karšta. Iki Varšuvos dar apie šimtą kilometrų. Domui sustoja pirmam. Po kelių akimirkų ir mums sustoja džipas. Vairuotojas kažko klausia, kalba telefonu, nieko nesuprantam, išskyrus tą, kad jis važiuoja reikiama kryptim. Sako, kad moka angliškai, bet iš tikrųjų nė velnio. Paveža 10 kilometrų, stoja netoli Auto-Komis ir atsiprašo mūsų. „Me no help” – vos pralemena lenkas. Išlipam su Ignu ir galvojam ką daryt. Mašinos lekia dideliu greičiu, jaučiamės tarsi nematomi. Bandom balsuoti, bet iškart suprantam, kad čia nieks nestos. Ženkle parašyta, kad artimiausia degalinė už 9 kilometrų. Užsimetam kuprines ir žygiuojam. Kaip mat dingsta gera nuotaika, tačiau žygiuojam. Paėjėję kelis kilometrus, pamatom pakelės kavinukę. Čia kelių vairuotojų paklausiam, ar nepaveštų iki Varšuvos prieigų. Atsakymai neigiami. Pasinervuojam ir einam toliau. Labai nerimaujam, nes net nepanašu, kad kas nors bandytų sustoti. Ignas eidamas dar mojuoja ranka ir pagaliau mums pasiseka! Už šimto metrų sustoja labai malonus lenkas su dviem sūnumis, gerai kalba angliškai, kalbam apie viską, net Baltarusijos politiką paliečiam. Tikra atgvaiva po tokio vargo. Vaišina saldainiais bei limonadu. Paaiškinam, kad mūsų laukia draugas Shell degalinėj netoli Varšuvos šalia gražaus pėsčiųjų tilto. Ten mus ir paleidžia. Nuoširdžiai padėkojam ir lipam lauk. Sutinkam Domą. Visi esam pavargę, tačiau nakvoti norim jau už Varšuvos. Sukertam po hot-dog‘ą. Šiek tiek apsiprausiam. Domas nusiperka Lenkijos žemėlapį. Kelias valandas klausinėjam vairuotojų, ar negalėtų pravešti pro Varšuvą. Pakalbam su pernakvoti atvažiavusiu lietuviu fūristu. Nusprendžiam, kad turbūt netoli teks susirasti vietą nakvynei. Greit ateina vakaras, nusiperkam alaus, sėdim netoli degalinės, stebim vairuotojus, dar retsykiais paklausiam, bet nusprendžiam, kad nelabai norės kas imt trijų vaikinų vėlų vakarą. Dar pasėdim iki 23 valandos, pereinam greitkelį ir ieškom vietos nakvynei. Susirandam brūzgynus ir lendam ilgai negalvoję. Esam pavargę ir norim miego.

Mažam plotely išsitiesiam miegmaišius, pasijuokiam iš savęs ir atsigulam. Su Domu ilgai juokiamės iš Igno, nes šis, įlindęs į miegmaišį ir gulėdamas su kepure ir kapišonu, atrodo kaip pakelės manijakas. Dar parūkom ir užmingam.

Birželio 18 d., Sekmadienis (3 diena)

Atsikeliam anksti. Aš pabundu apie pusę penkių. Domui ir Ignui dar leidžiu nusnausti, kaip tarėmės, iki penkių. Naktį lijo, sušlapo miegmaišiai bei keli drabužiai. Greit susipakuojam daiktus, dar kart pasijuokiam iš savęs ir traukiam atgal į degalinę. Vėl pradeda lyti. Domas su Ignu nusprendžia paprašyti lietuvo fūristo, kad paveštų bent vieną žmogų. Jis sutinka ir netrukus fūra pajuda, išsiveždama Domą. Prie degalinės liekam dviese – šlapi ir susivėlę. Ankstų sekmadienio rytą vairuotojai rūstūs todėl ir imti mūsų nenori. Išsivalau dantis ir šiek tiek apsiprausiu. Netrukus pasigaunam ne ką mažiau susivėlusį jaunuolį, kurį iškart užkalbinam angliškai ir jis sutinka nuvešti mus į Varšuvą. Pasikalbam, sako, kad Varšuvoj nieko įspūdingo nėra. Atveža į centrą, nurodo į kokį tramvajų sėsti. Išlipę apsidairom, nusifotografuojam ir laukiam tramvajaus.
Stebimės didžiule palme bei aukštokais pastatais. Stotelėj dar užkandam riešutų ir netrukus atvažiuoja tramvajus Nr. 9. Įlipę nežinom kur pirkti bilietą. Juk važiuojam pirmą kartą. Šiaip ne taip prisišaukiam vairuotoją. Nusiperkam du bilietus po beveik keturis zlotus. Vėl pasijuokiam iš savo kvailumo ir grožimės Varšuva. Žmonių ir transporto labai mažai – visgi sekmadienio anktus rytas. Važiuojam į paskutinę stotelę. Tada išsiaiškinam, kad reikia pavažiuoti autobusu, kuris važiuoja į Raszyn, iš kur patogu tranzuoti. Laukiam autobuso ir stebim kas kelias minutes pro pakaušius kylančius lėktuvus. Sulaukiam 706-o autobuso ir pajudam iš Lenkijos sostinės. Išlipam, pasižiūrim į žemėlapį. Mes jau už Varšuvos.

Pagalvojam, jog gana greit išsikrapštėm iš didelio miesto ir pradedam balsuoti. Vėl nieks nestoja. „Kada gi pradės sektis” – pagalvojam ir apsiraminę toliau stabdom mašinas. Sustoja pirma moteris, tačiau ji važiuoja vos kelis kilometrus, todėl nusprendžiam likti. Dar po geros valandos sustoja Audi ir veža tik apie 10 kilometrų. Padėkojam ir varom toliau. Pasigaunam kitą vairuotoją ir jis vėl mus paveža panašų atstumą iki kažkokios degalinės. Ten užkandam. Parašo Domas. Jis pakeliui į Piotrkow Trybunalski. Džiaugiamės už jį ir bandom klausinėt žmonių. Prieinu prie jauno vaikino, klausiu ar jis kartais nevažiuoja į Piotrkow Tryb. Jis sako, kad lygtai važiuoja, bet kažko negali mūsų imt ar pan. Išvis nuotaika dingsta. Sėdam ant žolės, rūkom ir nerimaujam, kad jau per ilgai šitoj Lenkijoj užsibuvom. Nusprendžiam, kad jei šiandien nepasieksim Piotrkow Tryb., ryt apsisuksim ir grįšim namo. Netoliese pamatom restoraną. Čia įvažiuoja dvi apynaujės mašinos su lietuviškais numeriais. Nusprendžiam luktelkti kol jie pavalgys ir paklausti ar nevažiuoja Wroclawo link. Po gero pusvalandžio išeina pirmas lietuvis. Mes prieinam ir mandagiai paaiškinam kur ir kiek laiko tranzuojam, kad mūsų nelabai ima. Jis abejingai atsako, kad pas jį daug daiktų ir kad pro kitą kelią važiuoja. Prieina kitas lietuvis su žmona, vėl viską paaiškinam, o tas atsako, kad reikia padėt lietuviams. Na ir po keliasdešimt minučių mane sodina į Citroeną, o Igną į Škodą Superb. Kalbu su panevėžiečių šeima, sako kad jie pro Katowice važiuoja link Kroatijos ar pan. Paveža apie 150 kilometrų ir stoja netoli Piotrkow Trybunalsky. Palinkiu jiems geros kelionės, palaukiu Igno, kuriam davė saldainių ir mineralinio ir varau toliau. Prieinam kelių raizgalynę, bet greit išsiaiškinam kur mums reikia stovėt. Parašo Domas. Jis vietoj ir tuoj ateis. Nusprendžiam palaukti. Laukiam valandą ir vėl jam parašom. Jis neva išeidinėja iš miesto ir tuoj bus pas mus. Kaitina saulė. Baigiasi vanduo. Pralaukiam dar valandą. Bandau eiti ant viaduko ir apsižvalgyti. Domo nematau. Grįštu atgal. Tada tą patį bando Ignas. Irgi nesėkmingai. Domas kažkur pasiklysta. Nusprendžiam nelaukti ir tranzuoti toliau. Greit sustoja Toyota. Lenkiškai bandom kalbėti ir rodyti žemėlapį. Išsiaiškinam, kad porelė važiuoja į Wroclawą! Parašom Domui ar jis nieko prieš, jis atrašo „Varykit”. Greit šokam į mašina, besimėgaudami kondicionieriumi sužinome, kad vairuotojas kalba angliškai. Vėl ilgai šnekam, juokaujam, jis pasakoja, kad su mergina buvo Varšuvoj, kur praleido savaitgalį, taip pat sako, kad Wroclawas žymiai gražesnis. Stebisi, kad mes iš Lietuvos ir važiuojam į Prahą. Mergina nelabai patenkinta, kad mes važiuosim apie 200 kilometrų drauge, bet mums tai nė motais. Apima miegas. Po gan ilgo kelio atvažiuojam į Wroclawą. Paleidžia prie stoties, atsisveikina ir linki gerų įspūdžių. Stotis graži, jokių pijokų, narkomanų. Ignas vis nerimsta dėl Domo. Kavinukėj užsisakom po hot-dog‘ą. Sumokam po tris zlotus. Hot-dogas tikrai didelis kaip šuo. Pilnas daržovių ir kitų gėrybių. Net nežinom nuo ko čia jį pradėt valgyt. Šiaip netaip įveikęs užkandą, nusiperku kolos ir toliau sėdžiu ant pievutės. Ignas tyli. O man linksma: šiandien sekės geriausiai iš visų dienų, iki Čekijos liko vos geras šimtas kilometrų, be to aš gražiam mieste, kurį tuoj eisim apžiūrėt. Netrukus patraukiam centro link. O čia tikrai yra į ką pažiūrėti. Gražūs senoviniai pastatai, bažnyčios, gatvės, aikštės. Linskmi žmonės, geras oras. Fontanai taip pat traukia akį. Nustebina ant rekonstruojamos bažnyčios pakabinta milžiniška alaus reklama. O po ja įsikūręs seniausias restoranas Europoje. Dar kiek pavaikštom ir grįštam atgal į stotį. Čia lauksim Domo ir autobusu važiuosim į Bielany, kuris yra netoli Wroclawo, ten nakvosi ir tęsim kelionę ryte. Domas parašo, kad jam liko dar 60 kilometrų ir kad nežinia kada bus, nes su kažkokiais linskmais keistuoliais važiuoja. Sunerimstam ir žiūrim kada paskutinis autobusas Bielany linkme. Daug ten tų miestų tvarkarašty, sunku susigaudyt. Pradeda temti, retsykiais seniai prašo centų. Domo kaip nėra taip nėra. Tada jis parašo, kad mes važiuotume į Bielany, jį ten atveš kiek vėliau. Aš jau neturiu grynų, Ignas pradeda kaltint, kad nereikėjo mano kolos pirkt ir pan. Greit nubėgam į informaciją, ten pasako, kad į Bielany vyksta autobusas iš penkto perono. Greit bėgam ir žiūrim kada jis išvažiuoja. Nelabai suprantam kur ten žiūrėt. Kalbinam jauną lenką, bet šis kalba vokiškai. Pamatęs, kad mes vokiškai ne ką tesuprantam, surandą angliškai kalbantį vaikinuką. Šis iškart sutinka mum padėti, sako, jog pats važiuos į Bielany, nes ten gyvena, o autobusas nieko nekainuos. Apsidžiaugiam. Dar dešimt minučių laukiam autobuso, kalbam su nauju draugu, klausiam kodėl nemokai vežą autobusas, jis atsako, kad ten yra labai daug prekybos centrų, todėl autobusai važiuoja nemokamai. Atvažiuoja autobusas. Lipam ir važiuojam iki Bielany apie dvidešimt minučių. Pagiriu Wroclawo senamiestį ir dar pasikalbu su pagalbininku. Išlipam prie vieno iš prekybos centrų, vyrukas sako palydėsiantis iki E67-ojo, kur jis netoli ir gyvena. Visiškai sutemsta. Atveda mus į Bielany, padėkojam, duodu jam 50 lietuviškų centų, kad prisimintų mus. Neramu dėl Domo. Nusprendžiam grįšti atgal prie prekybos centro. Domas parašo kad tuojau ten bus. Sėdim prie įėjimo ir laukiam. Vėl parašom ar jis žino prie kurio supermarketo mes jo laukiam. Pradeda lysti mintys, kad Domo šiandien neteks pamatyt. Sustoja senas autobusiukas, sėdi du vyručiai, vienas plikas, kitas su dredais. Kažko klausia lenkiškai. Staiga atsidaro galinės durys ir pamatom ant skudurų gulintį Domą. Apsikabinam ir kartu patraukiam į prekybos centrą. Didžiuliame centre vos keli žmonės. Nusiperkam daug alaus, traškučių, dar pasėdim prie įėjimo, išgeriam po vieną ir ieškom nakvynės. Apsistoti nusprendžiam lauke tarp viešbučio ir kažkokių mados namų sandėlio, kitaip tariant miegam tarp supermarketų. Geriam alų, džiaugiamės, kad šiandien nemažai nuvažiavom ir, kad pagaliau sutikom Domą.

Jis pasakoja savo nuotykius. Ties Piotrkow Trybunalski jis pėsčias ėjo 15 km, užtruko keturias valandas ir labai pavargo.

Birželio 19 d., Pirmadienis (4 diena)

Atsikeliam gana vėlai – po aštuonių dešimt. Dedamės kuprines ir maunam į Bielany kraštą. Vėl balsuojam. Nieks neima. Saulė šviečia tiesiai į veidą. Pravažiuojanti fūra nurauna man kepurę nuo galvos ir meta ją tiesiai į dilgėlių krūmą. Išsilaužiu šaką ir iškrapštau ją iš ten. Sustoja senukas ir sako pavešiantis mus į miestelį už 70 kilometrų nuo čia. Pakviečiu Igną ir mes išvykstam iš Bielany. Senukas paklausia, ar prieš mus stovėjo mūsų kolega, mes atsakom „taip”, jis klausia kodėl jo nepakvietėt. Kiek pasinervuoju dėl savo poelgio, bet judam toliau. Mielas toks senukas pasitaikė. Taigi paveža iki miestelio, dar kažką pataria ir žygiuojam toliau. Pavėsy dar užkandam Igno lietuviškos dešros, parūkom ir einam toliau. Vėl išlendam į E67-ąjį. Saulė labai apsunkina tranzavimą, bet nepasiduodam ir balsuojam toliau. Štai sustoja apsirūkęs vaikinukas su dredais. Skamba graži muzika ir keliaujam vis toliau ir toliau. Kalbam angliškai. Jis pameta dar apie 40 kilometrų ir iki Lenkijos-Čekijos sienos lieka vos kelesdešimt kilometrų. Matosi gražios kalvos, tarp jų įsikūrę miesteliai. Po keliolikos minučių sustoja senas „fiat‘as”, kuris veš mus į pasienio miestelį Kudawa Zdroj. Labai man patiko ta mašina, nes joje buvo prikišta elektronikos ir tik italam būdingų dizaino bruožų. Dar veikė navigacija, todėl nuolat stebėjom kelią. Na o pats vairuotojas irgi keistas buvo. Nuolat kalbėjo telefonu, keikėsi, keitė balso tonus ir šiaip juokinga asaba buvo. Taigi paleido mus prie Shell‘o, kur iškart nusipikrau šalto vandens. Pasėdėjom, atsigavom ir netrukus pasirodė Domas. Iki pasienio dar buvo likę kokie 4-5 kilometrai. Kiek pasėdėję, paplepėję, patraukėm pasienio link. Pakeliui dar sustojam Statoile, įkirtam po hot-dog‘ą, atsipučiam. Termometras rodo 32 laipsnius karščio. Sukaupėm jėgas ir priėjom pasienį. Ten pamatėm pilna valiutos keitimo kioskų, degalinių, parduotuvių. Prie pasų kontrolės punkto aiškiai buvo nupieštas ženklas „Pėstiesiems vaikščioti draudžiama”, todėl nusprendėm ieškoti mašinos, kuri perveštų per PL-CZ sieną. Ilgai mes ten jos ieškojom, kol pagaliau vienas paaiškino, jog sieną galima pereiti pėsčiomis. Parodė, kur yra pėsčiųjų pasų kontrolė. Ten juokdamiesi iš savo kvailumo ir patraukėm. Tvora buvo užrankinta, nė vieno pasieniečio nė iš tolo nebuvo matyti. Nutarėm kiek palaukti, parūkyti. Staiga priėjo kažkoks vyriškas, kažko paklausė, pamatė, kad nieko nėra, nusišlapino ir išėjo. Pasijuokėm ir nusprendėm, kad reikia eiti ten, kur mašinos važiuoja. Sutiktas pasienietis nurodė autobusų kryptį. Ten ir patraukėm. Dar kiek luktelėjom, parodėm pasus ir mes Čekijoj! Koks nerealus jausmas! Mes kažkur toli nuo Lietuvos! Nusifotografuojam prie ženklo „Česka Republika” ir einam toliau.

Bandom balsuoti, bet nieks nestoja. Artėja vakaras. Valandėlė pastovėję, nusprendžiam eiti į Nachod miestelį, nusipirkti čekiško alaus ir įsikurti prie netoliese esančio ir žemėlapyje pažymėto ežero. Taigi einam į Nachod. Ten tuščia, o miesteliu aš jo tikrai nepavadinčiau. Pusvalandį ėję pamatom pirmą dirbančia parduotuvę. Ten pasijuokiam iš alaus kainų, prisiperkam daug alaus, sugrūdam jį į ir taip jau pilnas kuprines ir žygiaujam toliau. Dar pasijuokiam iš parduotuvės pavadinimo „PennyMarket”. Einam einam, o miestas niekaip nesibaigiam. Tikrai nesitikėjom, kad šis miestas bus toks ilgas. Praeinam tiltą. Lipam į kilometro ilgio kalną, miestas jau lygtai baigėsi, jėgų nebėra. O taip norisi pagaliau normaliai nusiprausti, pailsėti…. Įkopęs į kalną užmetu akį į žemėlapį. Maždaug čia turėtų būt ežeras. Ignas ir Domas palaukia apačioj, o aš užbėgu ant viaduko ir pamatau didelį ežerą. Džiaugsmingai surinku „Yes!!!” ir pakviečiu draugus. Parūkom ir keliaujam toliau. Ežeras, rodos, visai čia pat – 500-600 metrų. Ėjom stojom, ėjom stojom, o ežeras beveik neartėjo.

Kuprinės sunkios, jėgų nėra. Po kokių trijų valandų kelio pagaliau pasiekėm ežero pakrantes. „Ot, tos čekiškos apgaulės” – įveikę apie 8 km pagalvojom ir pradėjom ieškot vietos nakvynei. Prie ežero pamatėm daug žvejų, tačiau suradom neblogą vietelę tarp dviejų žvejų stovyklų. Pagaliau išsimaudėm, atsigavom. Prie pat mūsų sėdėjo keistas senis ir žiūrėjo į mus. Nei žvejojo jis ten, nei užsiemė kuo kitu, tik sėdėjo ir spoksojo. Nu ir tegu. Persirengėm, išsitiesėm miegmaišius, atsidarėm alaus. Grožėjomės ežeru ir dangumi. Senis kažką murmėjo po nosim. Po truputį temo. Pasirodė mažas tamsus debesiukas. Staiga jis pradėjo didėti ir pradėjo pūsti šiltas vėjelis. Pasirodė žaibai. Debesis didėjo ir pradėjo iš visų pusių žaibuoti. Pasigirdo nerimąstingi žvejų balsai. „Ir kada gi mes ramiai pailsėsim” – pagalvojom ir pradėjom rinktis daiktus ir ieškoti pastogės. Vėjas smarkiai padidėjo ir greit visiškai sutemo. Tokių žaibų gyvenime nesu regėjęs. Netoliese stovėjo apleistas vagonėlis, po kuriuo ir nusprendėme palysti. Vietos ten nebuvo daug, bet užteko trims žmonėms apsisaugoti nuo audros. Žvejai vaikščiojo aplink mašinas ir galvojo ką daryti. Pradėjo smarkiai lyti. Aplinkui su prožektorium vaikščiojo tas senis. Žaibai nesiliovė. Priėjo senis, pasilenkė, pašvietė į mus, kažką sumurmėjo ir nuėjo toliau. Pradėjo nepatikt nei jo snukis, nei elgesys. Labai jau keistas buvo. Nebuvo mums baisu, bet pailsėt tikrai norėjom. Aš jau buvau beužmigąs, kai Domas koja pajautė to senio kūną po vagonu. Pasigirdo knarkimas ir tada jau tikrai sunervino tas psichopatas mus. Sakėm dar kart ateis jis čia – reiks per kuprą duot ir bus ramu. Bet aprimo lietus, pagalvojom, kad nėra laiko čia su seniais žaist, susipakavom, ir įsikūrėm už šimto metrų nuo tos vietos. Dar išgėrėm likusį alų ir užsnūdom. Tą naktį iškart ironiškai praminėm Apokalipse :-)

Birželio 20 d., Antradienis (5 diena)

Atsikėlėm apie šeštą, nors žadintuvas turėjo pažadint penktą. Nuotaika buvo tikrai prasta: miegmaišiai šlapi, daiktai permirkę, kojos drėgnos, beveik bemiegė naktis. Ne gana to, mes vis dar nepasiekėm Prahos. Aš dar išsimaudžiau, išsiploviau galvą. Prieš išeidami dar svarstėm važiuoti į Prahą ar vis tik apsisukti ir grįšti namo. Ignas ir Domas buvo fifty-fifty, aš juos kiek padrasinau, sakiau kad tik 150 kilometrų liko ir nusprendėm keliaut toliau. Eidami link E67, bandėm kirst kampą per agro laukus. Aukštai keldami kojas drėgnoje žolėje, staiga pamatėm dvi stirnas, sprunkančias iš javų tiesiai į tamsią girią. Kampo kirsti nepavyko, todėl apsisukom ir ėjom atgal. Dar viena stirna. Labai susižavėjom ta giria, ten buvo tamsu kaip naktį. Nieko nematyt. E67-ąjį pasiekėm gan greit. Pamatę Shell degalinę, nuskubėjome ieškoti pakeleivių. Sedėdami Shell‘e prisiminėm angliškai nemokantį, bet kalbantį vairuotoją, kuris su visureigiu kelis kilometrus pavežė E67-uoju. Kaip pat atgijom ir pradėjom juoktis iš visokių smulkmenų. Staiga pamatėm turistinį autobusą lietuviškais numeriais. Pribėgom dviese, pasipasokojom kur važiuojam. Vairuotojai buvo geros nuotaikos, bet sakė reik klaust gidės. Kol laukėm gidės dar pašmaikštavom su vairuotojais. Jie man sakė, kad su tokiais marškinėliais toli nenuvažiuosi (ant nutysusių marškinėlių buvo pavaizduotas Chegueara :-). Atėjusi gidė kažką sumurmėjo ir šoko į autobusą. Na ką, nepasisekė, bet nuotaika tikrai pagerėjo. Shell‘e nusipirkom po dešrainį, aš pasikeičiau marškinėlius ir laukėm žmonių. Prie mūsų atsikvėpti prisėdo jauna porelė, kuri iškart sutiko mus mestelti iki Hradec Kralove. Tikrai malonumas buvo važiuoti su jų naujutėliu VW Transporter. Ignas ir Domas miegojo, o aš laukiau Hradec Kralovo. Paleido miesto stotyje. Iškart pastebėjau, kad aplinkui beveik vien žilos galvos. „Diedukų miestas” – pagalvojau. Iki Prahos liko apie 115 kilometrų. Nusprendėm važiuoti traukiniu. Susiradom banką, išsikeitėm valiutą, nusipirkom bilietus, kurie kainavo nedaug, maždaug po 7 Lt. Stotis buvo gana jauki, todėl ten ir pasėdėjom, išgėrėm kolos.

Traukinys atvažiavo apie 13 val. Po dešimt minučių jau sėdėjom traukinyje, kuris judėjo Prahos link. Išsišiepę sėdėjom patogiose sėdynėse ir nekantriai laukėm stotelės „Praha”. Labai pradžiugino prie sėdynių įmontuoti alaus butelių atidarytuvai. „Čekai tikrai myli alų” – pagalvojom ir toliau mėgavomės patogia kelione.

Po beveik dviejų valandų išlipom į Prahos traukinių stoties kažkurį peroną. Pasveikinom vienas kitą ir patraukėm miesto link. Pamatę užrašą „Hotel Information”, nusprendėm pasidomėti apie nebrangias jaunimo nakvynes Prahoje. Staiga prisistatė vyriškis, šiek tiek kalbantis angliškai ir pasiūlė hostelį pačiam Prahos centre už 15 eurų. Parodė nuotraukas. „Gal ir nieko” – pagalvojom. „Breakfast included and internet online” – pridūrė vyras. Dar minutėlę pagalvojom ir sutikom, nes už tokią kainą Prahos centre turbūt nieko geriau nebūtume radę. Nuo stoties kartu ėjom apie 15 minučių. Štai mes atvykome į Golden Sickle (www.goldensickle.com) . Čia mus pasitiko jaukus kiemelis, draugiški žmonės ir puiki atmosfera. Atvykome per pietų pertrauką, teko luktelti, todėl įsitaisėme kiemelyje. Netrukus pertrauka baigės, registratūroj sumokėjom pinigus, gavom raktus, išklausėm kelių pagrindinių taisyklių ir buvom palydėti į antrą aukštą.

Ten laukė kambarys, kuriame jau buvo kažkas apsigyvenęs. Išsivirėm karšto maisto, nusiprausėm duše, atsipūtėm ir, palikę daiktus, patraukėme į Prahos centrą, kuris laukė mūsų visai čia pat. Ignas ir Domas Prahoj pirmą kart buvo dar praeitą žiemą, todėl jie gana neblogai orientavosi dideliame Prahos senamiestyje. Architektūra tikrai paliko įspūdį, galingi ir gražūs pastatai tarsi kvietė nusifotografuoti kartu.
Taip bevaikštinėdami priėjome visiems žinomą Karlo tiltą. Atrodo jis tikrai įspūdingai.

Pakilom į kalną, nužvelgėm Prahos panoramą, daug fotografavomės ir džiaugėmės pasiektu tikslu. Buvo karšta, todėl per dideles turistų minias nusprendėme nusibrauti į barą atsigaivinti. Nuokalnėj ant pub‘o stiklo buvo parašyta alaus kaina, kuri išvertus į litus yra apie mažiau nei 3 Lt. „Jamam” – pagalvojom ir įbėgom į barą. Apytuščiam bare akimirksniu barmenė pripildė šalto PilsnerUrquell. Tai bent skanumėlis :-)

Išgėrę alaus, toliau vaikščiojom po Prahą, nuėjom į aikštę, kur buvo rodomas futbolas, ten suvalgėm po hot-dog‘ą, pasėdėjom. Toliau vaikštinėdami vėl praėjom pro tą patį bariuką, neatsispyrėm ir vėl užėjom išgert po alaus stiklą. Džiaugėmės savo kelione ir užsisakėm dar po vieną alaus. Jaukiai pasėdėjom, nusprendėm grįšti į hostelį, atsipūsti ir vėl lysti į miestą. Keliasdešimt minučių pagrybavę po senamiestį radom savąjį hostelį. Kambary radom miegančius amerkiečius. Atsipūtėm, kažko užkandom ir vėl patraukėm į Čekijos sostinės širdį. Ignas pasiemė kuprinę, todėl iš anksto nusprendėm apsirūpinti pigesniu alumi.

Pasižiūrėję įvairių artistų ant Karlo tilto persikėlėme į kitą upės pusę ir ieškojom jaukaus bariuko. Mūsiškis jau nedirbo, todėl netoliese suradom kitą jaukų bariuką. Atsisėdom kieme ir pamatėm kad alus čia jau dvigubai brangesnis – apie penkis su puse lito. Na ką, mes Prahoj, leisim sau tokį malonumą.

Išgeriam po bokalą ir baras taip pat užsidaro. Už dešimt metrų vis dar veikia kitas baras. Čia alus išvis pigus – apie du su puse lito. Baras netoks gražus, bet draugiškas ir jaukus. Čia išgeriam dar po bokalą kitą, pažiūrim futbolą. Valandėlę pasėdėję traukiam pasigrožėt naktine Praha. Atsiduriam ant Karlo tilto. Vaizdas nepakartojamas. Mieste pilna žmonių, visi šypsosi ir džiaugiasi. Klausom būgninkų pasirodymo ir gurkšnojam alų. Juk viešoj vietoj tą daryti galima. Einam toliau į miestą. Pamatom apie penkiolika girtų ir rėkaujančių škotų, skanduojančių „Sweden! Sweden!”. Tą vakara anglai su švedais sužaidė lygiosiomis, o kaip žinai, škotai anglų nekenčia. Vienai linksmai moteriai škotai pakelia sijonus ir rėkaudami žygiuoja toliau. Užeinam į naktinį klubą, bet čia per daug žmonių, todėl maunam lauk. Atsisėdam aikštėje, atsidarom alaus ir įsiliejam į naktinės Prahos gyvenimą.

Dar daug kur vaikštom, ragaujam alų ir apie trečią nakties apgirtę parsigaunam į hostelį su nuojauta, kad pratęsimas bus jaunimo viešbuty. Nė velnio. Čia visi jau miega. „Nu ir nerimta hebra” – pagalvojam ir suvalgę paskutinį maistą gulamės į lovą.

Birželio 21 d., Trečiadienis (6 diena)

Pabundam apie 9 valandą ryte. Kaip gera miegoti lovoje… Apsiprausiam. Lipam į pirmą aukštą, kur mūsų, kaip ir buvo žadėta, laukia pusryčiai. Ten randam arbatos, kavos, bandelių, kumpių, džemų ir pan. Na, paprasti europietiški pusryčiai. Gerai pavalgę pasėdim vidiniam kiemely, parūkom, aptariam vakarykščius nuotykius, pakalbam su anglu, kuris taip pat įsikūręs šiame hostelyje, ir kylame į viršų. Susirenkam daiktus, priduodam raktus, kažką dar pakalbame su kambariokais amerikiečiais ir patraukiame stoties link. Dar pasigrožim Praha, nuperkam kelis siuvenyrus. Ignas su Domu bando išvesti mane iš Prahos, nes aš čia pirmą kartą ir net nesiruošiu būti gidu ;-) Aikštelėje pasiklausiam lietuvių vairuotojų į kurią pusę mums eiti, tačiau šie mums padėti beveik negali. Dar kiek paklaidžiojam po senamiestį, kol nusprendžiam, kad išvažiuosim iš šio milžiniško miesto kaip ir atvažiavę – traukiniu. Grįštam į stotį, nusiperkam bilietus, mineralinio, alaus. Valandėlę palaukiam traukinio. Stebim didžiulius peronus, modernius traukinius, žmones. Atvažiuoja! Bandom įšokti pirmi ir užsiimti atskirą kupė. Pavyksta. Tačiau įėję į kupė pamatom, kad tokiem kaip mes čia, matyt, pergerai, todėl neatmentam galimybės, kad netrukus būsim išvyti. Kaip sakėm taip ir buvo. Grįštam į paprastą vagoną ir džiaugiamės pabuvę vienam gražiausių miestų, bei mėgaujamės alumi. Netoli mūsų sėdi moteriškė su labai draugišku ir bendrauti norinčiu šuniuku. Ateina jis pas mus, susipažinam, pašnekam :) Mielas padarėlis. Po kelių valandų vėl atvažiuojam į Hradec Kralove. Vėl sugaištam kokią valandžiukę kol praeinam miestą, sustojam degalinėj, nusiperkam ledų, eilinį hot-dog‘ą ir skubam balsuot. Po pusės valandos sustoja pusnuogis čekas. Paiima mus tris ir veža golfu iki Nachodo. Skamba geras hopas, liksim į „bytą” ir bandom suprast čekišką šneką. Duodam savo kompaktą ir toliau liknsim galvom. Važiuodamas nuo kalno, į kurį taip sunkiai kopėm ieškodami ežero, čekas, pirštu rodo į keistuolį, važiuojantį mažu dviračiu su keista priekaba ir apsikabinusį kažkokiais skarmalais. „Cha!” trumpai nusijuokia vairuotojas, o mes garsiai juokiamės kokias 2 minutes. Paskui Domas ir Ignas nustoja, nes pasidaro nepatogu prieš vairuotoją. Aš negaliu kentėt ir lydausi toliau. Vairuotojas giriasi, kad parduos golfą, pirks „pasatą” ir bus kietas. Taip linksmai mes pasiekiam patį pasienį. Padovanojam kompaktą ir žygiuojam prie pasų kontrolės. Greit pereinam sieną ir atsiduriam didžiulėje degalinėje Shell. Dar prieš tai užsukam į valiutos keitimo kioską, ten iš akies mums iškeičia likusius eurus. Shell‘e pamatom daug fūrų, žvalgomės lietuviškų numerių. Važiuosim po vieną. Nutariam, kad aš išvyksiu pirmas, todėl nedelsdamas ieškau fūristų, kurie važiuotų į namus – Lietuvą. Keli kalbinti lietuviai važiuoja į Čekiją, kiti į Vokietiją. Įsitaisom ant žolytės, nusiperkam alaus ir stebim įvažiuojančias fūras. Ateina vakaras. Jei greit nepavyks susirast vairuotojo, lauksim čia iki ryto, nes fūros juda gan greit. Kas keliasdešimt minučių įvažiuoja fūra lietuviškais numeriais, vis paklausiu, ar kartais ne į Lietuvą važiuoja. Apie dešimtą vakaro man pasiseka – pasigaunu tralą, kuris už valandos pajudės Lietuvos link. Linksmas aukštaitis sutinka mane pajimti. 23 valandą man liepia būti prie devynis automobilius gabenančio tralo. Apsidžiaugiu. Pagalvojam, jog čia kaip autobusų stoty – susirandi transportą, sužinai išvykimo laiką ir lauki. Draugam nuperku alaus, šnekučiuojamės, kalbam apie kelionę ir akimirksniu ateina išvykimo valanda.
Atsisveikinu, susirenku daiktus, dar užbėgu į parduotuvę, nusiperku vandens, alaus, kažkokį šokoladą ir bėgu prie tralo. Įšoku vidun, įsitaisau. Vairuotojas aiškina kaip naudotis sėdynės padėtim, oro pagalvėm. Nelabai man ten išeina, bet sėdžiu patogiai. Kokią valandžiukę pasišnekučiuojam. Labai juokinga man aukštaičių kalba, primena Kazlo personažus. Apie pirmą nakties užmiegu, kažką sapnuoju.

Birželio 22 d., Ketvirtadienis (7 diena)

Pabundu apie 8 valandą ryte. Esam netoli Varšuvos. Dar bandau pasnaust, bet nepavyksta. Gaila, kad neturiu mob. telefono, labai įdomu kaip sekasi Domui ir Ignui. Važiuojam per Varšuvos apvažiavimą. Apie devintą valandą stojam vadinamojoje „rusų aikštelėj”, 11 km iki Ostrow Maz. Vairuotojas čia turi ilsėtis 11 valandų. Pataria per tą laiką paieškot kitų fūrų, kurios, galbūt, išvažiuos netrukus. O šioj aikštelėj fūristų tikrai netrūksta. Labai daug rusų – net parduotuvės, stendai ir užrašai rusiški. Garsiai groja rusiškas „popsas”. Sumokėjęs zlotą užeinu į tualetą, nusiprausiu, išsivalau dantis. Pusvalandį vaikštau, ieškau, klausinėju. Vieni miega, kiti važiuoja kita kryptimi, treti kažką sulemena ir nusisuka. Nueinu į tualetą, apsiprausiu, išsivalau dantis. Vėl einu, žvalgausi. Po keliolikos minučių pavyksta! Lietuvis vairuotojas, vėl aukštaitis, sako parvešiantis namo ir išvykstantis 11 valandą. Turiu dar beveik dvi valandas. Sėdu prie staliuko hotelio kiemelyje, nuobodžiauju ir laukiu išvykimo. Išsitraukiu popieriaus lapą, rašiklį, pradedu piešti fūros kabiną. Dar kažką paveikiu ir ateina išvykimo laikas. Prieinu prie fūros, vairuotojas dar šnekučiuojasi su kitu fūristu lenku, tada prieina dar vienas lietuvis, kalbasi. Po penkiolikos minučių pakviečia vidun. Iškart sako mėgstantis tvarką ir paprašo nusimauti batus. Sutinku ir patogiai įsitaisau apynaujoje „Scania” kabinoje. Vėl kalbamės apie mūsų kelionę, Prahą, apie fūristų darbą, jo gudrybes, Lenkijos kelius bei vairuotojus. Priekyje nuolat važiuoja vairuotojo draugas, su kuriuo nuolat bendrauja radijo ryšiu. Taip besikeikiančio žmogaus, kaip tąsai, važiuojantis prieky lietuvis, dar niekad nemačiau. Keikia kievieną lenką, kuris jį lenkia, pravažiuoja, kiekvieną prastesnį kelio ruožą, žiedą. Taip „smagiai” bevažiuodami stojame didelėje degalinėje su nemaža kavine. Ten suvalgau blynų, išgeriu šaltos kolos. Dar pusvalanduką palaukiu vairuotojo ir toliau važiuoju namų link. Apie penktą vakaro privažiuojam Kalvarijos pasienį. Čia susidariusi šiokia tokia eilutė, tačiau, kaip sako vairuotjas, ji labai maža. Stovėdamas eilėje, vairuotojas radijo ryšiu suranda man fūrą, kuri važiuoja tiesiai į Druskininkus. „Ar tik nepergerai man čia sekas” – pagalvoju. Pravažiavę pasų kontrolę stojam didžiulėje fūrų aikštelėje. Čia netrukus turi atvažiuoti fūra, kuri mane parveš į Druskininkus. Taip ir įvyksta. Vairuotojas perspėja, kad turėsiu luktelt, kol jis su dukra pavalgys vietinėj kavinėj. Laukiu. Po pusvalandžio jie išeina ir trise sėdam į vilkiką. Dar pastovim keliokika minučių, nes vairuotojas radijo ryšiu bando surasti fūrą, važiuojančią į Rokiškį. Nepavyksta. Važiuojam į Druskininkus. Kaip smagu pagaliau matyt lietuviškus užrašus, artėti link namų. Bet džiaugiuosi ir kelione, įspūdžiais, nuotykiais. Ties Leipalingiu vairuotojas praduria padangą, bet vistiek važiuoja ir bando spėti privažiuoti Druskininkus. Deja, likus penkiems šešiems kilometrams iki Druskininkų stojam. Išlipu iš fūros ir mane iškart pasitinka degančių padangų kvapas. Galinė priekabos padanga visiškai sumalta. Galvojam ką daryti. Staiga pamatau draugą Artūrą, važiuojantį prie ežero. Šis pamato mane, staigiai stabdo mašiną ir netiki savo akimis, kad aš jau grįžau. Apsikabinam. Atsisveikinu su vairuotoju ir lekiam prie ežero. Ten papasakoju dar šviežius nuotykius, nusimaudau, paskambinu mamai ir po valandos grįštu į Druskininkus. Iškart parašau Domui ir Ignu. Jie atrašo, jog yra kartu, jiem likę apie 250 km iki Lenkijos-Lietuvos sienos ir kad ryte grįš namo.Kelionė visiems trims labai patiko. Užsieny tranzavom pirmą kartą. Pasimokėm iš klaidų, įgijom nemažai patirties, kitą kart keliaudami būsim geriau pasiruošę.

Paulius.

One thought on “Autostopu į Prahą, 2006

  1. Smagu kad dar kazkas tranzuoja,tik ko taip ilgai? Bereikalo waziawot su wairuotojais waziuojanciais po 10-20km. Mes 200m per 3 dienas iki neapolio nusigawom. Jei kada dar planuosit lekt ir reiks kompanijos,tai duokit zinia

Comment

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s