Kelionė į Rygą autostopu, 2006

Eilinį vasaros vakarą sėdėjom ant žolytės, gurkšnojom alutį. Druskininkai – miestas gražus, bet norisi kažką nuveikti, kažką pamatyti. Jau sutemus Domui pasiūlau ryt iš ryto nutranzuot į Rygą. Domas nusišypso ir sutinka. Rygą pasirinkau dėl nedidelio atstumo ir dėl to, kad niekad neteko aplankyt didžiausio miesto Baltijos šalyse. Neseniai į Rygą balsavę draugai giria šį miestą ir ragina aplankyti ir mums.

1 diena (Antradienis)

Maždaug prieš septynias ryto susitinkam prie Statoilo. Nuotaika nebloga, oras taip pat geras nusimato. Išeinam iš Druskininkų ir balsuojam Vilniaus link. Pro Vilnių varom dėl to, kad jį gerai pažįstam ir dėl to, kad ten galbūt bus daugiau mašinų. Stringam. Mašinų labai nedaug, o taip norisi iš Druskininkų kuo greičiau ištranzuoti. Tik apie 9 val. stoja draugas Artūras. Jis važiuoja į Vilnių su kitais keliais draugais priduoti dokumentų dėl stojimų. Ima mus ir lekiam kartu. Apie 11 val. jis išleidžia mus prie pedagoginio. Pereinam gatvę, šokam į 5-ą ir važiuojam iki Fabijoniškių galo. Dar kiek paeinam – ir mes vidury didžiulės statybų aikštelės. Aplinkui zuja sunkiasvorė technika, darbininkai, o mes gaudom mašiną link Panevėžio. Nesiseka. Mašinų daug, bet nieks nestoja. Po geros valandos sustoja civikas. Jaunuolis sako pametėsiantis iki Ukmergės. Apsidžiaugiam ir lekiam kartu. Kalbamės ir išsiaiškinam, kad jo mergina – buvusi mano klasiokė, kad turim bendrų pažįstamų ir pan. Netrukus išlipam automagistralėje Vilnius-Panevėžys ties Ukmerge. Nueinam į gražų miškelį, pavalgom, užtraukiam dūmelį ir tęsiam kelionę. Transporto mažai – greitis milžiniškas. Galvojam ką daryt. Vėl tranzuojam. Tada nusprendžiam, kad reikia varyt į pačią Ukmergę ir nuo jos bandyt pasigaut mašiną į Panevėžį. Netrukus sustoja autobusiukas. Dideliu greičiu lekiam į Ukmergę. Pusiaukelėj stovėjusi policija šauna į mūsų busiuką, bet nepataiko. Vairuotojas atsidusta ir ilgai keikiasi, dievagojasi kas būtų buvę jei būtų sustabdę. Dar papasakoja apie savo nuotykius su policininkais, apie surinktus balus ir darbą. Netrukus atsiduriam mieste. Prieš išleisdamas vairuotojas atsipeikėja ir klausia kur keliaujam, bando kažką dar aiškint kur mums eit ir pan. Bandom eit spėjama kryptim. Prieinam sankryžą. Stovim, galvojam. Prieina pagyvenęs įkaušęs vyrukas ir klausia: „Gal žinot kiek dabar maždaug maždaug valandų???”. Atsakom ir kokias dešimt minučių juokiamės. Degalinėj pasiklausiam fūristų kur stoti norint važiuot į Panevėžį. Dar šiek tiek pasiblaškom ir bandom stoti ant kelio. Tranzuodami vėl juokiamės iš netvarkingai važinėjančių Ukmergės vairuotojų. Negalim atsistebėti kaip jie valdo savo golfus. Nusprendžiam, kad nieks čia nestos ir nutariam paėjėti. Kelkraštyje sustojusio pienovežio vairuotojo pasitikslinam kelio. Einam labai ilgą kelią kol prieinam žiedą. Vienur parašyta, kad Panevėžys tiesiai, kitur – į dešinę. Nors nusišauk. Mašinų nėra. Domas stovi vienoj kryptį, aš kitoje. Vietinė praeivė tik mosteli rankom, kai išgirsta Domo klausimą kur Panevėžys. Netrukus sustoja priešinga žiedo kryptim atvaževęs draugiškas vyrukas. Jis žada mus pavešti iki automagistralės. Taip ir padaro. Nurodo kryptį. Pirmą kart gyvenime buvo, kad nurodyta kryptis atrodo visiškai priešinga tikrąjai. Balsuojam ant veduko. Pradeda lyti. Domas ištraukia lietpalčius. Toliau balsuojam. Kyla nemažas vėjas. Mašinos lekia dideliu greičiu. Staiga sustoja nauja Škoda. Mus į Panevėžį sutinka nuvešti kostiumuotas draugiškas vyriškis. Kalbamės apie Rygą, Druskininkus, keliones. Vairuotojas dalija įspūdžiais apie savo keliones dviračiu. Kelyje svarstom kur geriau išlipti – pačiam Panevėžy ar jo aplinkely. Lipam miesto centre, nueinam į marketą, nusiperkam maisto. Kelias minutes palaukėję autobusu važiuojam į Panevėžio galą. Kiek paeinam. Kelias minutes pabalsuojam ir nusprendžiam prisėsti pavalgyti. Įsikuriam rugių lauke, čia užkandam, išgeriam alaus. Tranzuojam toliau. Vietinis sportiškas jaunimėlis pravažiuodamas vos mūsų nesuvažinėja, bet tai mums nuotaikos nesugadina ir laukiam toliau. Kaip sakoma Panevėžys lieka Panevėžiu. Po keliasdešimties minučių sustoja du statybininkai. Jie sutinka mus mestelti į Pasvalį. Važiuojam remontuojamu keliu, šnekam apie jų darbus, mūsų keliones. Labai nustemba, kai pasakom, jog esam į Prahą tranzavę. Mus paleidžia Pasvaly. Miestas pasirodo tuščias ir nedidelis. Greit prieinam tranzavietę. Po truputį niaukstosi. Netrukus sustoja jauna mama su vaiku ir močiute. Veža mus nedaug. Paleidžia stotelėj. Pradeda lyti. Vėl traukiam lietpalčius ir jau po truputį nužiūrinėjam kitoj kelio pusėj esantį stogelį. Po keliolikos minučių lietus nustoja ir mums pasiseka. Renault Espace veža mus iki Saločių. Ten vėl pradeda lyti. Tik šį kart stipriau. Sėdim stotelėj kitoj kelio pusėj, laukiam kol nurims lietus, užkandžiaujam. Pravažiuojantys vilkikai taškosi, bet mūsų vanduo nepasiekia. Vis žvalgomės į permainingus debesis. Kai tik šiek tiek aprimsta, nusprendžiam pasienį pasiekti pėsčiomis. Iki jo apie 6-7 km. Itin sparčiu žingsniu per vėl prasidėjusį lietų apie 22 valandą pasiekiam Lietuvos-Latvijos pasienį. Ateinam prie degalinės ir motelio. Bandom prisėsti pailsėti, bet visur šlapia, purvina. Pasiimti miegmaišiai jau vargu ar šiąnakt pagelbės. Užeinam į motelį, pasukam baro link. Čia pasėdim, išgeriam alaus, pailsim bei svarstom kur nakvoti ir ką daryti. Bare sėdintys fūristai tyli, beveik nejuda. Ramiai pasėdėję išeinam į kiemą. Jau nelija, bet visur drėgna. Prie degalinės susitinkam autostopininką iš Izraelio. Užkalbinam jį, paklausiam iš kur į kur keliauja, kur nakvos ir pan. Po kelių minučių drauge jau žygiuojam pasų kontrolės link. Naujas bičiulis su milžiniškai kuprine keliauja iš Stambulo į Maskvą. Ten neva gyvena jo tėvas. Kalbamės apie keliones, Izraelį, karą… Priėję pasų kontrolę galvojame ką daryti. Pasėdim, parūkom ir nutariam eiti prie pasieniečių. Parodom pasus, ir paėjėję penkis metrus bandom susitranzuoti ką tik pasų kontrolę pravažiavusius automobilius. Mums tai gan neįprasta. Žydelis sukiojasi prie fūrų. Nieks nesustoja ir nusprendžiam eiti ieškoti nakvynės. Kiek nusimenam, kad nepavyko pasiekti Rygos, bet pradžiugina žinia, kad naujasis draugas priims mus į savo palapinę. Ilgai klaidžiojam po netoliesie esančius laukus. Brendam po aukštą šlapią žolę. Užsienietis sako mėgstantis miegoti tarp medžių. Netoliese esančioj sodyboj pastebim žmogų su prožektorium, kuris artėja link mūsų. Nusprendžiam neždintis ir susirandam vietą prie neįrengto namo. Ten gan greit pasistatom palapinę, įsikuriam ir, ilgai nediskutavę užmiegam. Žadintuvus užstatom berods 5.30.

2 diena (Trečiadienis)

Pabundam sutartu laiku. Mes su Domu greit susipakuojam, nes mūsų daiktai – dvi nedidukės kuprinės ir du miegmaišiai. Lūkuriuojam žydelio, bet jis paragina mus eiti nes jis neva užtruks dar keliolika minučių, kol susipakuos daiktus. Nuoširdžiai padėkojam už nakvynę ir palinkim sekmės. Ką gi, po poros minučių vėl stovim kelyje. Per valandą pravažiuoja apie 7 mašinos, 5 iš jų – pilnutėlės. Keikiamės. Apie 7 valandą ryte pamatom autobusą Panevėžys-Ryga. Šiaip ne taip susitranzuojam jį, sumokam po nepilnus 2 latus ir apsnūdę įsitaisom autobuso galinėje sėdynėje. Susitvarkom kuprines, išsitraukiu ausinuką. Domas greit užsnūsta. Aš miego beveik nenoriu. Rodos, iki Rygos tik nepilnas šimtas kilometrų, tačiau važiuojam ilgą kelią. Autobusas stoja nedideliuose miesteliuose, ten stovi ir laukia žmonių, kol pamažu autobusas pasidaro pilnas. Po bemaž dviejų valandų priartėjam prie Rygos. Po truputį žadinu Domą ir kviečiu grožėtis Ryga. Iškart pastebiu gražius tiltus. Išlipam autobusų stotyje. Čia mus pasitinka įvairių žmonių būrys, pulkai balandžių ir nešvari upė. Apsižvalgom, nueinam prie hostel information, ten stovi jaunuolis, jis mums angliškai rekomenduoja kažkokį hostelį, duoda nemokamą centro žemėlapį. Netrukus susirandam valiutos keityklą, išsikeičiam maždaug po 70 Lt. Gaunam juokingą sumą latų ir bandom eit prie didžiulio Rygos žemėlapio. Stabtelėję prie jo išsitraukiam kelis nebrangių hostelių adresus. Susirandam gatves ir bandom kur nors apsistoti. Kiek paėjėję netrukus susirandam hostelį vardu Friendly Fun Franks Hostel. Čia ankstų rytą mus pasitinka labai simpatiška darbuotoja, gražus baras, poilsio kambarys. Sumokam po 9 latus. Paklausia iš kur esam. Iškart atnešą po alaus butelį. „Free beer” – sako mums ir sėda šalia. Pasakoja apie Rygą, ką verta būtų aplankyti, kur brangu, kur pigu. Duoda centro planą su pažymėtais objektais. Kambario rakto dar neduoda, nes jame visdar kažkas yra apsistojęs, o atsilaisvins 16 val. Prisistato kita darbuotoja, palydi mus iki bagažo kambariuko, ten paliekam kuprines ir neskubėdami žygiuojam apžiūrėti miesto. Einam bilekur ir pamažu šis miestas pradeda patikti. Praeinam po Šv. Petro bažnyčią, apžiūrim senamiesčio gatveles, prekybos centrus, prasukam pro stoties rajoną ir ateinam prie didžiulės mokslo akademijos. Stebimės pastato dydžiu ir architektūra.
Man į akį krinta prabangūs automobiliai. Paskui vėl vaikštom plačiomis ir siauromis senamiesčio gatvelėmis, prisėdam parkuose ir toliau einam. Prieinam Laisvės monumentą, nusifotografuojam, stebim sargybą, žmones, miestą. Vėl grįžtam į stotį, čia aš nueinu į tualetą, jame juokiuosiu iš garsiai steninčių latvių. Nusiperkam po bandelę ir vaikštom toliau. Dar prasukam pro House of Blackheads, Rygos dailės akademiją, Domas nusifotografuoja prie Stalino paminklo. Grįždami link hostelio aplankom didžiulį parką su fontanais, tiltukais. Čia vėl pasidarom bendrą nuotrauką, apžiūrim prie turėklo prikabintas spyneles. Jos čia kažką simbolizuoja. Dar stabtelim vienoj gražioj vietoj. Jaučiamės pavargę, todėl pamažu žygiuojam hostelio pusėn. Gaunam raktą, suvalgom košę ir per daug nedelsę gulam į lovas. Po keletos valandų prabundam, nusiprausiam, išgeriam kavos, persirengiam ir traukiam į miestą. Prie pat mūsų – Vansu tiltas. Padarom kelias nuotraukas. Einam palei Daugavos upę, grožimės didžiuliu kruiziniu laivu. Darosi šalta. Užeinam į marketą. Nusiperkam degtinaitės, kolos, kažko užkąst ir vėl grįžtam prie upės. Kalbamės apie keliones, Rygą, gurkšnojam kokteiliuką. Nusprendžiam kitą vasarą aplankyti vakarų Europą. Valandėle pasėdėję, grįžtam į miesto širdį. Nors ir trečiadienis, miestas nemiega, žmonės linksminasi. Vėl praeinam monumentą. Įvairiomis šviesomis nuošviestoje judrioje gatvėje pamatom „Double Caffe”. Užėję pamatom aukštas alaus kainas. Puslitris alaus čia – 10 Lt. Randam latviško alaus Lačplesis už, berods, 8 Lt ir nedelsiant užsisakom. Mėgaujamės nelabai gardžiu alumi, stebim vietinį jaunimą, šnekamės. Netrukus pasigirsta lietus. Neskubėdami šgeriam alutį ir kišam nosis lauk apsižvalgyti. Lietus tikrai įsismaginęs. Nustebina šalia kavinės vis dar gėles pardavinėjanti moteris. Pabėgėję keliasdešimt metrų, stojam prie naktinio klubo įėjimo. Netrukus mus užmato vyriškis, pakviečia klubo vadybininkę, įteikia kažkokius kuponus ir vedasi į klubą. Aiškina, kad sumokėję po 5 latus mes gausim po kelis gėrimus ir striptizo šokėjų programą. Nežinau kodėl nesutikom. Lietus ir toliau nepaliovė lijęs. Nusprendėm grįžti į hostelį, juolab, kad ten turi laukti muzika, linksmybės ir alus. Kiek sušlapę parbėgam į nakvynės vietą. Čia atsipalaidavę sėdi jauni žmonės, gurkšnoja alų. Tą patį darom ir mes.Dar netrumpai kalbamės, pokštaujam. Abu jaučiam nuovargį, todėl apie antrą valandą nakties šaunam į lovas.

3 diena (Ketvirtadienis)

Pabudę apie 9 val. ryto, neskubėdami tvarkomės daiktus, prausiamės, geriam kavą. Dar truputį tenka luktelkt kol nuolat užimta darbuotoja grąžins Domui užstatą – 5 latus. Aš per tą laiką renkuosi lankstinukus. Paklausę kaip išsigauti iš miesto konkrečios informacijos negaunam. Išėję iš hoselio, pamatom stotelę, sėdam į autobusą, kuris mus turi išvešti iš miesto. Važiuojam keliolika minučių, bet autobusas grįžta į parką. Vėl laukiam to paties numerio, nusiperkam bilietus ir važiuojam. O atveža jis mus netoli oro uosto, jau už miesto. Užeinam į oro uostą. Alkanais veidais pamatom parduotuvę. Po kelių minučių klaidžiojimo išsiaiškinam, jog į parduotuvę gali patekti tik skrydžius užsisakiusieji. Neždinamės iš ten. Vadovaujantis žemėlapiu, netoliese turi būt kelias į Liepoją. Grybaujam ilgai ir nuobodžiai, netoliese esančiam Luikoile suvalgom po neskaniausią sumuštinį pasauly ir toliau bandom išsigaut iš didmiesčio. Klausiu netoliese sutikto vyro. Jis sako, kad mes visai ne toj pusėj, bet jei esam su mašina galim iš čia išvažiuoti. Vistiek labiau tikiu žemėlapiu ir netrukus sustoja latvis. Paveža labai mažą atstumą ir nurodo tolimesnę kryptį. Kelis kilometrus einam žvyrkeliu, kol išlendam į kažkokį plentą. Naujauta vadovaudamiesi susistabdom dar vieną ir dar vieną mašiną kol atsirandam ant reikiamo kelio link Saldus miesto. Visiškai netikėtai sustoja renault. Jaunas vairuotojas veža mus nemažą atstumą ir paleidžia prie posūkio, netoli degalinės. Domas nubėga nupirkti vandens ir balsuojam toliau. Stoja jaunas kelininko darbą dirbantis žmogus ir nemokėdamas nei rusiškai, nei angliškai, veža mus iki Saldus. Čia jau stringam ilgesnį laiką. Pradeda rinktis tamsūs debesys. Prapliumpa lietus. Bėgam į netoliese esantį Statoilą, nusiperkam po hotdogą. Netrukus prasigiedrina ir mums sustoja apynaujė škoda. „In english or pa ruski” – siūlo mums jaunas draugiškas vairuotojas. Pasirinkę anglų kalbą smagiai diskutuodami dardam Liepojos link. Buvęs anglų kalbos mokytojas pasakoja mums apie Latviją, žmones, savo darbą ir pan. Artėdami prie Liepojos grožimės begalia vėjo jėgainių. Tiek dar nesu matęs. Paleidžia Liepojos centre. Miestas gražus. Daugybė laivų, laivelių.
Ilgus kilometrus einam per miestą. Nusiperkam ledų. Vėl einam ir einam ir einam. Pusiaukelėj pamatom į nedidelę gamyklą panašų pastatą su užrašu „Livu alus daritava”, o apačioj „Bars”. Tiesiog maga paraugi šviežio latviško alaus. Tačiau baras dar nedirba. Keista. Išėję iš miesto stojam pavėsy ir bandom balsuoti. Pro mus pravažiuoja viena kita mašina ir nieks nestoja. Netrukus sustoja Audi, kuri siūlo pavešti 10km, bet nesutinkam. Kas tris minutes vėžlio greičiu pravažiuoja „Mokinys”. Visai nesiseka. Užbėgu ant netoliese esančio kalniuko ir pamatau jūrą. Bet nėra laiko grožėtis, šiandien reik žūt būt pasiekt Klaipėdą. Po keliasdešimties minučių sustoja dvi linkmos moterys ir sutinka mus mestelti kažkokį atstumą. Paleidžia stotelėj. Paskutinis autobusas į Klaipėdą jau buvo… Vėl bandom susistabdyti mašiną. Domas nubėga pas tas pačias moteriškes paprašyt rašiklio, kad būtų galima užsirašyt „LT”. Netrukus sustoja pasatas. Vairuotojas – nei lietuvis, nei latvis, nei rusas. Kalba lietuviškai, bet sunkiai suprantamai. Pasakoja savo gyvenimo istoriją, kažką svaigsta apie butą iš varžytinių. Padėkojam. Paleidžia miestely vardu Nica. Ten vėl tranzuojam prie stotelės. Joje stoviniuoja keli vyrukai, klausiam apie autobusų grafikus, bet išsiaiškinam, kad šiandien iš jų naudos nebebus. Mašinų labai mažai. Iš priekio atvažiuojantis transportas suka į miestelį, taip dar labiau mažindamas mūsų šansus pasiekti Lietuvą. Pradedam žvalgytis nakvynės, nervuojamės. Po geros valandžiukės mums pasiseka! Stoja naujas opelis estiškais numeriais. Vairuotojas iškart užkalbina angliškai. „Do you have passports?” paklausia ir išgirdęs teigiamą atsakymą sutinka nuvešti mus į Klaipėdą. Beprotiškai apsidžiaugiam ir iškart pradedam bandrauti. Pasirodo – tai porelė iš Anglijos, atvažiavusi į Baltijos šalis. Čia jie su sūnum, kuris Lietuvoje dalyvaus kažkokiam roko festivaly. Vyras prisipažįsta vaikystėj ne kartą tranzavęs ir strigęs ilgas valandas. Daug kalbam apie keliones, Lietuvą. Mus vaišina šokoladu. Labai malonūs žmonės pasitaikė. Pasieny graži lietuvaitė patikrina pasus ir linki gero kelio. Domas randa knygelę apie Druskininkus. Kaip mat ją dovanojam užsieniečiams ir rekomenduojam apsilankyti. Linksmai šnekučiuodamiesi netrukus pasiekiam Klaipėdą. Britui sunku vairuoti dešiniąją puse. Pažadam padėti surasti viešbutį „Europa Hotel”. Kiek pagrybavę randam. Moteris pasiūlo alaus stiklą viešbučio bare, bet čia mes ir parodom lietuvišką kuklumą. Labai labai padėkojam, linkim gero savaitgalio uostamiesty ir lekiam savais keliais.
Paskambinu tėvui. Netrukus jis prilekia prie Klaipėdos viešbučio ir vežasi mus į Girulius. Vakare su tėvais nueinam prie jūros, pasakojam apie kelionę.
Domas kitą rytą sėkmingai išlekia į Druskininkas. Parašo, kad nuo Klaipėdos jį veža nauja Audi. Aš lieku dar dienelei. Tranzuoti nors mums nesiseka, vistiek žadam kitais metais išlėkti tolėliau ir ilgėliau keliauti :-)

Paulius.

Comment

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s