Pakeliui į Siciliją (I dalis. 1-4 dienos)

Kelionės pradžia: Druskininkai – LT-PL siena – Varšuva – Vroclavas – PL-CZ siena – Nachodas – Praha. Liepos 8 – 11 dienos.

Liepos 8 d. Sekmadienis (1 diena)

Žadintuvas suskamba septintą valandą ryto. Miegas, kaip ir prieš kiekvieną kelionę, be abejo, buvo sąlyginis. Į kuprinę sudedu jau paruoštus daiktus. Minutėlę pasvarstau ar imti palapinę. Kaip tik žinutę parašo Ignas, priimindamas nepamiršti palapinės. Na gerai, prie kuprinės šono prisisegu nedidukę palapinę. Papusryčiauju, išgeriu kavos. Domas parašo, jog sesė su superiniu 84-iųjų Opel Kadet vėluos ir atvažiuos gerokai po aštuonių. Prieš devynias pasirodo opelis. Dar po kelių minučių su didžiule kuprine ateina ir Rasa, pakeliui prisijungia Ignas. Pradedam kelionę Kalvarijų link…

Taigi, mūsų ekipažas buvo toks: aš, poroje su manim tranzuosiantis Ignas, bei kita pora – Domas ir Rasa. Visi buvom neblogos nuotaikos. Važiavom su egzotiška mašina į pasienį, nuo kurio ir prasidės didieji klaidžiojimai po Europą.

Apie 10 val. ryto Domo sesė mus paleidžia prie Lietuvos-Lenkijos sienos. Nuotykiai prasideda. Įžengę į Lenkijos teritoriją esam pasitinkami žvarbaus vėjo. Fūrų daug nėra, o ir lengvų mašinų gerokai mažiau nei tikėjomės. Valandėlę pasiblaškę aplinkui pasų kontrolę, nusprendžiam tranzuoti visai čia pat. Apsirengiu visus turimus šilčiausius drabužius. Po geros valandos, o gal ir po dviejų, kaip ir buvo galima tikėtis, pirmas nedidelis vilkikas sustoja Domo ir Rasos porai. Susimeta daiktus ir, pamojavę mudviem, pajuda Vokietijos link. Mes dar pabalsuojam ir nusprendžiam išgerti arbatos netoliese esančioje užkandinėje. Viduje esam palydimi keistais fūristų žvilgsniais. Sušilę grįžtam į tranzavietę. Kalbinam fūrų vairuotojus. Nesiseka. O taip nesinori strigti esant tokiam orui ir dar tokioj vietoj… Jaučiu, kad viskas bus gerai. Staiga sustoja lenkiškais numeriais pasipuošes apynaujis Ford Mondeo. Apie trisdešimt penkerių metų vairuotoja kalba angliškai bei sutinka mus pavešti iki Varšuvos. Puiku! Patogiai įsitaisom bei pradedam judėti Lenkijos sostinės link. Šnekam apie mūsų kelionę, studijas. Drąsi vairuotoja buvo ta moteris – beveik visą kelią važiavo ketvirta pavara, o prieš lenkdama perjungdavo trečią. Fordas lenkė mašinas vieną po kitos. Ir ne tik drąsi ji buvo, bet ir draugiška bei super dosni. Nė neprivažiavę pusiaukelės stojame pakelės rosterane, kur buvom pavaišinti karšta sriuba, neįtikėtino dydžio karbonadu su bulvėm, kurio aš viso taip ir neįveikiau, bei kola. Aurelia – toks buvo vairuotojas vardas – davė savo vizitinę su kvietimu apsilankyti pas ją, jei tik kada važiuosim pro Varšuvą. Nuoširdžiai padėkojam bei tęsiam kelionę toliau. Po tokios „užkandos” IT specialiste dirbanti lenkė siūlo pamiegoti.

Po truputį giedrinasi dangus. Domas parašo, kad jiems siūlo varyt į Paryžių :D Ne, atrašau, kad turim susitinkti visi Prahoj. Varšuvoj dar sustojam degalinėj, nueinam į tualetą. Aurelia sako nuvešianti mus iki Varšuvos galo, ant kelio link Piotrakow Trybunalskie. Paleidžia ten pat, kur tranzavom praeitais metais – prie didelio elektronikos prekių supermarketo, Raszyn priemiestyje. Dar įteikiu jai gana kuklią dovanėlę – lietuvišką šokoladą. Stojam ant kelio ir pradedam autostopinti.

Po valandėlės stoja senas VW Polo. Gan linksmas vairuotojas važiuoja iki Piotrakow Tryb. Metam kuprines ir lekiam kartu. Mašinoj garsiai skamba aštuoniasdešimtų linksma muzika, primenanti Martin Virgin mixus : ) Lenkas supranta rusiškai, šnekam bei džiaugiamės kolkas sėkminga kelione. Labai džiugu buvo vien dėl to, kad šiandien jau nuvarėm bent tris kartus daugiau nei praeitais metais pirmą dieną. O diena dar nesibaigė… Stojam degalinėj, Ignas su vairuotoju eina į parduotuvę ir grįšta su šaltu alučiu. Jėga. Dar pasakoja, kad jis sėdėjo kalėjime ir negali niekur išvažiuot už sienos. Jau vakarop paleidžia prie nusukimo į Piotr. Tryb. Paeinam kelis šimtus metrų, stojam ant kelio Wroclawo link. Autostrada E67 mums puikiai pažįstama iš praėjusių metų kelionės autostopu į Prahą. Mašinos lekia didžiuliu greičiu, bet tos, kurios išsuka iš Piotr. Tryb ir važiuoja greitėjimo juosta yra pagrindinės kandidatės sustoti. Pradeda leistis saulė, bet vilties dar neprarandam kažką susitranzuoti. Ir mums vėl pasiseka!

Sustoja senas mažas geltonas Peugeot 205. Du įsimylėjeliai sutinka mus mestelti iki Wroclawo, nors patys planavo tiesiog romantiškai pasivažinėti po apylinkes. Į bagažinę telpa tik viena kuprinė, kitą sutalpinam ant galinės sėdynės. Garsiai skamba disco muzika, porelė važiuoja išsišiepę iki ausų, moka kelis angliškus žodžius, dainuoja, šoka, juokiasi. Degalinėj užsipilam kuro. Tada išjungiama magnetola ir pradedamas karaokė šou. Klausa nepasižyminti porelė traukia iš visos gerklės. Nuo Eltono Johno iki lenkiškų šlagerių, nuo Abbos iki lopšinių. Iš pradžių dar juokiamės ir mes, bet paskui tiesiog pavargstam :) Taigi prieš vidurnaktį esam paleidžiami visiškai tuščioje Shell degalinėje priešais Wroclawą.

01.jpg

Šiandien nuvažiavom apie 700 km, ta proga degalinėj pasiemam atsinaujinusio Volt alaus, kurį praeitais metais sėkmingai vartojom grįždami iš Čekijos. Patogiai įsitaisom aukštoj žolėj, džiaugiamės sekminga kelionės pradžia, užtraukiam dūmelį ir, ilgai nenaktinėję, užmiegam. Domas atsiunčia sms, kad jie miega kiek tolėliau į šiaurę nuo Wroclawo. Puiku.

Liepos 9 d. Pirmadienis (2 diena)

Pabundam berods 6 val. ryte. Greit susivyniojam miegmaišius, degalinėje nusiprausiam. Tada nusprendžiam papusryčiauti. Ilgai negaištam ir pradedam kalbinti vairuotojus. Pasigaunam darbininką, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, veš mus iki Walbrzych – miesto keliasdešimt kilometrų už Wroclawo. Taigi, pravažiuojam gražųjį Wroclawą, pastovim nedideliam kamšty, pasigrožim vaizdais ir judam link Walbrzych. Čia, turbūt, ir padarom didelę klaidą. Išlipę atsigeriam vandens ir einam per visą miestelį. Prakeikėm ir tą miestą, ir jo gyventojus. Bedarbių pilnas miestas buvo ne toks jau mažas, koks buvo pažymėtas atlase. Ėjom ir ėjom o galo matyt nebuvo. Važiavom autobusu, ėjom pėsti, klausinėjom praeivių. Nešvarus ir nejaukus tas miestas buvo, nors įsikūrės tarp kalvų. Paskui bandom tranzuot tiesiog mieste, autobusų stotelėj. Vietinė fauna mus stebi, bet apsimetam, kad to nematom. Ne, čia nieks tikrai nesustos. Bandom eiti toliau. Einam einam, atsisukam į dešinę, o ten – keturi grobio ištroškę bedarbiai banditai. Žiūri į mus ir jau lyg pradeda artėt kažką rėkdami. Nu šakės galvojam. Apsisukam, spartinam žingsnį, grįštam į tą stotelę, sėdam į bet kurį autobusą ir važiuojam zuikiu. Pagaliau jis mus išveža iš to prakeikto miesto. Fu kaip nepatiko jis mums. Išlipam prie degalinės. Užeinu į tuliką, Ignas palaukia kieme. Balsuojam Čekijos link. Netrukus stoja Golfas. Aš sėdu į galą, ten manęs laukia ramus ir supratingas šunėkas. Senukas sako vešiantis reikiama kryptim. Ir tai buvo milimetrinio autostopo pradžia. Paveža jis mus kažkur keliasdešimt kilų, išleidžia kažkokiam miestely. Bandom tranzuot, mašinų pravažiuoja vos kelios. Šalia esančio bariuko lankytojams tampam klounais. Į galvą po mažu pradeda lyst keiksmažodžiai, vėl baisiai užsinoriu į tualetą. Ten buvo nuokalnė, o mes stopinom stotelėj. Po nepilnos valandžiukės Ignas profesonaliai žvilgsniu „nukerta” mažą krovininį ir jis mums stoja. Didelis ilgaplaukis vairuotojas veža mus iki posūkio link Kudowa-Zdroj, visai netoli Klodzko. Padėkojam ir tranzuojam PL-CZ sienos link, iki kurios lieka tik apie 40 km. Stojam prie nemažos sankryžos, ant greitėjimo juostos.

02-01.jpg

Na dabar tikrai turi pasisekti. Vakare gal Prahoj būsim! Tik reikia pasigaut tinkamą mašiną. Aktyviai šypsodamiesi balsuojam nemažam srautui transporto. Dar padarom porą kadrų. Taip prastovim pusantros valandos ir nutariam eiti link degalinės. Ateinam ir pamatom, kad ji nedirba! Uždaryta remontui ar kažkas panašaus. Nu šūdas, kitaip nepavadinsi. Sėdam prie staliuko, užkandam kažko. Bandau tranzuot prie įsukimo į degalinę, bet mašinos jau lekiam nemažu greičiu ir mūsų nemato arba nenori matyti. Tada svarstom ar grįšt prie sankryžos. Ai ne, einam į priekį. Abu jaučiam, kad gresia strigimas. Paeinam gerus du kilometrus ir prie nusikimo į kažkokią fermą susitranzuojam busiuką. Jis veža tik pora kilų iki sekančio miestuko ir klausinėja visko. Mum jau nuotaika po truputį dingsta. Pašnekam apie kažkokius marazmus ir esam paleidžiami. Bandom balsuot prie tiltuko ar kur ten, tada pamatom, kad nieko nebus ir lipam į kalną, prie miestuko galo susirandam visai padorią vietelę tranzui.

Optimizmą keičia bloga nuotaika, kuri pasireiškia rūstesniais veidais ir keiksmažodžiais. Taigi čia vėl tranzuojam ne vieną valandą. Tada sumąstom pereit kelią, atsisėst, ištiest kojas ir pailsėt ant gražios pievutės. Ilgai neužsibūnam, juolab, kad Domas su Rasa parašo, kad jie jau Prahoj ar netoli jos kažkur. Reik nešt skudurus ir mum iš šitos Lenkijos. Na ką, vėl tranzuojam. Spėkit ar mums stoja. Einam į priekį kokius 4 km, gal daugiau. Pro pat kojas lekiančios fūros neteikia jokio malonumo. Praeinam kelis motelius ir kavines ir einam einam einam. Mašinų daug, visi mojuoja, rodo ženklus bet kodėl nestoja??? Tada ar gal truputį vėliau Ignas oficialiai prakeikia Lenkiją :D man juokinga o jam ne. Strigom, nes vakar sekėsi. Prieinam kažkokį nusukimą į miškelį, kad būtų kur sustot mašinom ir balsuojam… Kaip ir buvo planuota, nieks nestoja. Be to, dar pradeda lyti. Darosi nejauku, šlapia ir nelabai įdomu. Lendam į tą miškelį, išsitraukiam lietpalčius, užsidedam ir tiesiog tupim miške, laukiam kol pragiedrės.

02-02.jpg

Dar prisimenam, kad neturim vandens. O gert tai norisi. Pastatom puodelius ir galvojam, kad į juos prilis. Valandėlę pasėdėję miške, paskutinį kart bandom stopint, su mikro viltim, kad kas nors susimylės ir paims du ištroškusius keliautojus ;D tragikomiškai nuskamba Igno frazė: „nesižeminam čia tranzuodami, jau geriau einam miegot į mišką”. Pasiūlymas buvo priimtas, nes išeities kaip ir nebuvo. Paskui dar pasiūlau paėjėti iki sekančio miestuko, kur turi būti geležinkelis, bet Ignas nesutinka. Todėl vaizdas apie 18.30 tampa toks: du sušlapę studenčiokai su didelėm kuprinėm eina į mišką palapinės statyt. Kadangi palapinė apskritai pirmą kartą ištraukiama iš maišo, dar reikia pasukti galvą kaip čia ji statosi. Nusirenkam šakeles, konkoriežius ir panašų šlamštą ir ištiesiem palapinę. Šiaip ne taip pasistatę dvivietę palapinę lendam į vidų pasiimdami ir visas manatkes. Viduje dar buvo bandoma persirenginėti, kažką tvarkytis. Tai buvo neabėjotinai didžiausias diskomfortas per visą kelionę. Užkertam maisto ir bandom užmigt. Pamažu jaučiam, kad šlampa kojos. Pasikeliu ir matau kad miegu mažoj balutėj. Darosi šalta. Kaip nekeista apie aštuntą vakaro sugebu užmigti. Apie miego kokybę net nereikia kalbėti, bet gerai, kad nors kažkiek pamiegojau, nes Ignui sekėsi sunkiau.

Liepos 10 d. Antradienis (3 diena)

Apie 5 val. ryto lendam iš permirkusios palapinės, greit viską pakuojamės ir neždinamės iš to prakeikto miško. Kuprinės šlapios ir gerokai sunkesnės. Ignui išvis nepyragai – jis beveik visą naktį nesudėjo akių, gulėjo didelėj baloj, o jo kuprinė buvo dar labiau sušlapusi. Bandau jį padrąsint ir žygiuojam prie miestelio vardu Szczytna, nes ten turi būti geležinkelis. Matosi gražios kalvos, kurias lietuviams galima vadinti dideliais kalnais. Tokio pobūdžio vaizdiniai aplankydavo ir kitose pietvakarių Lenkijos vietose. Miestelio prieigose užmatom labai jau juokingą senuką ir klausiam kur geležinkelis. Neturim noro ir laiko kapstytis po savo ir taip menką lenkiškų-rusiškų žodžių arsenalą, todėl Ignas pasuka dvi rankas ratu ir pralemena „čiukučiuku”. Senis supranta ir nurodo kryptį. Miestelis visai mielas, nedidukas. Bėda tik ta, kad neturim zlotų, nes iki šiol jų paprasčiausiai neprireikė. O keitykla dirba tik nuo 9.30. Taigi turim apie tris valandas. Geležinkelio stoties paieškos tęsiamos. Netrukus randam tą, ko ieškom, bet stotis apleista ir nedirba. Tada užmatom traukinių tvarkaraštį, nepamenu kada ten buvo traukinys į Nachodą (CZ), bet nusprendžiam pasidomėt ir autobusų tvarkaraščiu. Grįžtam atgal į miestelio centrą ir gerų žmonių pagalba išsiaiškinam kad autobusas į tą patį Nachodą bus už pusvalandžio (apie 8 valandą). O iš kur mums gaut zlotų???

Netrukus į taxi aikštelę įvažiuoja legendinė Audi V8 (kaip taksistui sakyčiau nelabai ekonomiška). Įdomu kiek kilometras kainuotų :D. Zlotų reikia, todėl Ignas nueina į parduotuvėlę ir bando iškeist 10 eurų. Planas neišdega. Tada ateina mano eilė ir man į akį, žinoma, krenta V8. Prieinu, taksistas atidaro niauktą langą, o aš jo prašau „perevadyt desit jevra”. Ant jo sprendžiamų kryžiažodžių užrašau tokia kombinaciją: „10€ > 30 Zl”. Jam, be abejo, apsimoka ir jis sutinka. Taigi gaunam zlotų ir laukiam autobuso. Šaltas rytas buvo labai, trypsėjom kojom, surūkėm po cigaretę ir atvažiavo mūsų autobusas. Kiek kainavo nepamenu, bet daug nebuvo – gal apie 6-8 zlotus. Taigi sėdam į apytuštį autobusą ir važiuojam. Šalta ir jame buvo, bandžiau susiriest ir sušilt kažkaip. Kelias pradeda vingiuot, vaizdai gražėt.

Privažiuojam sieną Kudowa-Zdroj, įlipa pasienietis. Tikrina pasus. Mano kažkodėl pažiūri du kartus. Iškart už sienos – Nachodas, miestas, kuris praeitais metais mums buvo didelė staigmena. Esam paleidžiami stotyje. Einam pasiklaust kada autobusas į Prahą. Darbuotojams angliškai kalbėt nesiseka, bet išsiaiškinam, kad autobusas už valandos, nusiperkam bilietus. Tada einam įsivaizduojamo centro link ieškoti valiutos keityklos. Pakeliui paklausiam moters, kuri, pasirodo, yra vokietė. Iš karto pajuntamas vakarietiškas šiltas bendravimas. Nurodo ji mums banko kryptį. Einam ir truputį nustembam, kad Nachodo gatvelės visai gražios. Groja čekiška muzikėlė. Sėkmingai randam banką ir išsikeičiam, berods, po 20 eurų. Ilgai neblūdinę, grįštam į stotį. Laukiamajame nusiperkam arbatos, šildomės ir laukiam autobuso. Nesuprantam kurioj aikštelėj mums jo reiks laukti, todėl Ignas bando eiti prie kasų pasitikslint. O tada išsiaiškinam kad mes nusipirkom traukinio, o ne autobuso bilietą :D nu čia tai geras. Einam prie traukinių ir bandom aiškintis kažką kur čia kas kaip. Aš ieškau infos stenduose, o Ignas medžioja praeivius. Netrukus susipažįstam su porele iš Ispanijos, Valencijos. Jie taip pat vyksta į Prahą. Bendrom pastangom komiškai išsiaiškinam kur tas traukinys.

Atvažiuoja vienas vagonas. Keista, bet sėdam ir dardam visai į kitą pusę! Po keliolikos minučių sustojam. Tada vagonas rieda atgal į kitą miestelį už Nachodo, išlipam iš to vargšo vagono ir laukiam normalaus traukinio. Kalbamės su naujais draugais. Ispanai pasakoja, kad buvo draugo vestuvėse, kuris atvažiavo į Čekiją ir susirado antrą pusę. Dar kalbam apie keliones, juokaujam ir panašiai. Vyrukas angliškai vartė su stiproku akcentu, o jo draugė kalbejo aiškiai. Šiaip matėsi kad linksmi ir atsipalaidavę tie ispanai buvo. Iš Prahos jie skris lėktuvu į Valensiją. Atvažiuoja traukinys ir pagaliau jau saugiai judam į alaus sostinę. Nusifotkinam traukiny.

03-01.jpg

Kelionės eigos gerai nepamenu, kažką pašnekėjom, pajuokavom. Parašėm Domui ir Rasai kad pasitiktų mus stoty. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Džiaugiamės pagaliau susitikę. Mes pasakojam apie savo šlapiają naktį. Jie šiąnakt taip pat nakvojo po tiltu Prahos senamiesty :D Kažkoks senis juos bandė nuvyt, bet nesėkmingai. Žodžiu, nuotykių netrūksta. Aš parašau žinutę čekui ir čekei (vardų nepamenu), kuriuos radau Hospitality clube, bet atrašė, kad dabar išvykę ar panašiai. Einam į miestą ir ieškom interneto kavinės. Paieškos greit baigiasi, randam kavinę, pilną juodaodžių, pasiemam vieną kompą. Su Domu naršom po hostelių puslapius, ieškom pigiausių variantų, užsirašom adresus. Po pusvalanduko nešdinamės iš kavinės ir ieškom hostelių. Užeinam į vieną, paklausiam kainos, sako 15 eurų vienam žmogui. Gerai, turėsim omeny. Einam į sekantį, ten gal 15€ ar daugiau norėjo už lovą. Trečio hostelio išvis nerandam. Vaikščiodami, žinoma, grožimės masyviais ir gražiais senamiesčio pastatais, gatvėmis. Smagu vaikščiot po miestą, kurį aplankėm praeitą vasarą, orientuotis žymiai lengviau.

Galų gale grįštam į pirmąjį hostelį. Pasenęs administratorius užsirašo pasų duomenis, jo pagalbininkė išduoda patalynės užvalkalus, rankšluosčius, muiliukus. Senoviniu liftu pasikeliam į penktą aukštą. Kambarys didelis – gal aštuonvietis. Užsiemam visi po lovą, kol dar nėra netikėtų kambariokų, pasidžiaunam šlapius drabužius, nusiprausiam duše, išsiverdam kavos, kažko dar pavalgom. Nuotaika puiki. Per ilgai nedelsdami maunam į čia pat esantį didžiulį Prahos senamiestį. Pamatę Makdonaldą, neatsilaikom – valgyt tai norisi! Pasiemam turbūt po porą cheeseburgerių, bulvyčių, aš dar Nestea nusiperku. Rasa kaip visada valgyt nenori. Užkertam ir tęsiam blūdijimus po jau savą Prahą.

03-02.jpg

Aplankom miesto vartų bokštą, centrinę aikštę, pasižiūrim į astronominį laikrodį, kurio autoriui prieš daugel metų už šį kūrinį buvo išdurtos akys, o paskui ir atimta gyvybė. Laikrodis buvo sukonstruotas 1410 m. Išgeriam alaus pamėgtam Napoleono bare.

03-03.jpg

Nueinam prie karalių rūmų komplekso, žavimės mano mėgstamiausia Šv. Vito katedra.

03-04.jpg

Grožimės Prahos panorama ir, be abejo, Karlo tiltu, kertančiu Vltavos upę.

03-05.jpg

Viskas tikrai gražu, bet tokio įspūdžio nepadaro kaip praeitais metais. Įdomu tai, kad atvažiavę į Prahą jaučiamės esantys kelionės pačioj pirmoj stotelėj, priešingai nei praeitais metais, kai Praha buvo galutinis tikslas. Apžiūrėję panoramą, leidžiamės nuo kalno link Napoleono bariuko, kurį nekart lankėm ir praeitą sykį. Ignas su Domu net bėga, nes iki užsidarymo lieka vos keliolika minučių. Mes su Rasa neskubam, padarom dar keletą gražių kadrų. Taip pat aplankomas dar vienas bariukas, kuriame sėdėjom ir 2006-aisiais :D net abejoju ar šįkart išvis ką nors naujo pamatėm. Vietinės reikšmės bariuke skaniai ragaujamas alutis, tvyro gera atmosfera. Smagiai ten pasėdėję namo eiti dar nesiruošiam. Senamiesčio ribose ieškomas prekybos centras. Linksmai klaidžiojom po gatves.

03-06.jpg

Džiaugiamės, kad mes ten, kur esam, kad mes visi kartu, ir kad kelionė tik prasideda. Jau vėlai vakare randamas didžiulis prekybos centras Tesco, kuriame perkam bulvių traškučių ir alaus. Netoli nuo centro randam šokantį fontaną, įsitaisom ant suoliuko ir pradedam balių :D
Vėlgi šnekučiuojamės, juokaujam ir džiaugiamės atostogom. Paskui dar nusifotografuoju prie fontano. Alus geriasi lengvai ir labai skaniai – visgi esam Prahoj. Laikas vietoj nestovi, todėl apie pirmą antrą valandą nakties pargrįštam į savo hostelį, kuris randasi netoli Nacionalinio muziejaus ir traukinių stoties. Hostely dar pasidarom keletą gražių nuotraukų. Pajuntam, kad prikaupėm teigiamų emocijų. Rytoj reiks tęsti kelionę į pietus…

Liepos 11 d. Trečiadienis (4 diena)

Pabundam apie 9 valandą. Susikraunam daiktus, išdžiuvusius drabužius, kurių buvo prikabinta pilna vonia :D taigi, viską susipakuojam ir leidžiamės į apačią atsisveikinti ir susimokėti. Tada prisimenama, kad mokėti čekiškais pinigėliais būtų pigiau nei eurais. Dviese su Domu pradedam banko paieškais. Po keliolikos minučių blūdijimo jis randamas. Išsikeičiam po reikiamą sumą pinigų. Kelių matematinių operacijų pagalba išsiaiškiname, kad bankas vistiek savo dalį nulupo ir gaunasi tas pats, kaip būtume susimokėje eurais. Grįžę dar išgeriam kavos, suvedam sąskaitas su administracija ir keliaujam stoties link. Stoty nusprendžiam važiuot į Taborą, miestą, nutolusį nuo Prahos į pietus apie 100 km. Pasiemam atskirą kupė ir mėgaujamės komfortabilia kelione. Dar nusifotkinam visi keturi.

04-01.jpg

Išlipam Tabore ir Domas greitai išsiaiškina kurioj pusėj kelias Česke Budejovice. Puiku. Pakeliui dar užsukam į prekybos centrą, nusiperkam šiek tiek maisto. Perku vandens, bananų ir skonio neturinčių bandelių :D Visai nebrangu. Sukariam nemažą gabaliuką pėsčiomis, kol prieinam žiedą. Aplink jį supermarketai, automobilių salonai. Stojam už žiedo dar keturiese, kažką krapštomės. Pasidarom užrašus „AUSTRIA”, „A”. Tada Domas ir Rasa nusprendžia paėjėti ir balsuoti atskirai. Nesinori išsiskirti, bet tokia jau ta kelionė… Na o mes su Ignu pradedam intensyviai stopinti. Smagu kažkaip tada buvo, gera nuotaika, puikus oras, vairuotojai bendrauja. Staiga už 100 metrų sustoja visiškai sena mašina, iš jos išlipa panaši būtybė kaip ir mes – su didele kuprine. Ignas bėga prie vairuotojo ir prikalbina pavežėti iki Česke Budejovice. Jėga! Vairuotojas jaunas, kalba angliškai. Pravažiuojam Domą ir Rasą, pamojuojam. 1963-ų Škoda daugiau kaip 70 km/h netraukia.

04-02.jpg

Po keliolikos kilų baigiasi benzinas! Bičiukas pradeda keiktis, skambinėt draugams. Sustojam netoli kažkokio motelio ar panašiai. Užmato jis golfuką ir jos vairuotoją prikalbina pavešt jį iki degalinės. Mes tuo metu sėdam ant žolės ir tuštinam savo maisto atsargas. Netrukus su baku benzino grįžta čekas ir kelionė tęsiama. Daug jis kalbėjo telefonu ir labai jau ambicingas buvo. Neprivažiavę miesto stojam degalinėj, vėl pilama kuro. Dar ledais pavaišina! Atveža jis mus beveik iki tranzavietės. Thanks. Na ką, iki Austrijos liko visiškai nedaug – apie 50 kilometrų. Susirandam visai neblogą vietelę ir toliau intensyviai ir nuoširdžiai balsuojam. Praeina net dvi valandos, kol mums sustoja Škoda Octavia. Ramus čekas veš mus beveik iki CZ-A sienos. Ignas sėdi priekyje ir rusiškai su vairuotoju kalba apie ekonomiką, politiką ir panašiai. Malonu jam buvo prisimint rusų kalbą, kurią kažkada mokėsi mokykloj. Taip besišnekučiuodami pasiekiam patį pasienį :D neturėjo kur dėtis žmogelis, pavežė iki pat tikslo. Išlipam, pasidžiaugiam ir nusprendžiam paskutinį kartą pavalgyt „papigiai”. Užsukam į pirmą kavinę bet iš ten esam išprašomi, nes ji visa rezervuota ar pan. Tada einam į kitą, prie degalinės. Užsisakom sriubos, salotų ir alaus! Tikra atgaiva skranžiui… Esam maloniai aptarnaujami. Sutraukiam po cigaretę. Tada aš sumąstau eit į tūliką persirengt, nes vakare darosi šaltoka. Susimokam ir einam tiesiai į Austriją. Parodom pasus ir mūsų paklausia kur keliaujam. Sakom į Italiją. Tada seka nevisai logiškas klausimas „On foot?” ir atitinkamas atsakymas „Yes”. Tuo dialogas ir baigiamas :D Taigi, įžengiam į Šentgeno erdvę.

04-03.jpg

Iš karto pajuntamas saugumas turtingoj ir ypač tvarkingoj šaly. Nors buvo jau apie 22.30, nusprendžiam dar patranzuot. Sustoja busiukas. Valio! Išlipa iš jo du mentai. Ups. Parodom pasus ir vėlgi esam paleidžiami. Užsidedam atšvaitus todėl visos pravažiuojančios mašinos (o jų buvo labai nedaug) pristabdo, nes galvoja, kad mes pasieniečiai :D Netrukus sustoja kitas busiukas. Draugiškas žmogelis veža mus iki Linco. Angliškai kalbam apie keliones. Jis pasakoja, kad pirks džipą ir važiuos pas savo mylimąją į Ukrainą. Keliai Austrijoje lygūs kaip stiklas, gali kad ir su golfu 150km/h spaust – nepajausi.

Prieš įvažiuodami į Lincą kertam didingą Dunojaus upę, tekančią net per aūtuonias Europos valstybes. Nuo tilto matosi miesto panorama. Toliau seka daugybė fabrikų ir ypač įspūdingų tunelių, kurie naktį man primena kompiuterinių žaidimų vaizdus. Esam paleidžiami degalinėj už Linco. Atsisveikinam. Degalinėm čiumpam pusantro litro sangrios, sumokam virš 6 eurų ir ieškom nakvynės. Randam krūmus prie supermarketo ir netgi ten buvo išlyginta žemė ir papilto tokio malonaus žvyriuko :D taip, čia Austrija. Ignas juokauja, kad už tokią vietą 5 eurus primokėtų. Geriam sangria ir džiaugiamės kelione. Domas parašo, kad jie taip pat Austrijoj, tik miega ne krūmuose, o kažkieno namuose :D jiems pasisekė. O mums tai buvo maloniausia nakvynė ekstremalioj vietoj.

Pirmos dalies pabaiga.

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo.

One thought on “Pakeliui į Siciliją (I dalis. 1-4 dienos)

  1. Nu pagaliau idejai. Ydomu skaityt. Liuks, sunku net atsitraukt! Tik shefas kazhkaip kreivai jau zhiuri ;))) Ytaria turbut kazhka.

Comment

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s