Pakeliui į Siciliją (II dalis. 5-9 dienos)

Į pietus: Praha – Taboras – CZ-A siena – Lincas – Salzburgas – Insbruckas – Šiaurės Italija – Roma – Formia. Liepos 12-16 dienos.

Liepos 12 d. Ketvirtadienis (5 diena)
Žadintuvas pypsėt pradeda berods 5.30 ryto. Greit susipakuojam miegmaišius ir žygiuojam į degalinę, kurioj vakar buvom išleisti. Sukinėjamės prie fūrų, klausinėjam žmonių, bet susirast transportą į Salzburgą sunku. Apsirengiu visus turimus šiltus drabužius, bet šaltis vistiek gelia rankas ir kojas. Trinamės mes toj degalinėj ilgai, gal tris valandas, o rezultato tas neduoda. Negerai. Tada aš vėl nueinu prie fūrų. Kalbinu kažkokį fūristą, o jis man sako, kad Salzburgas į kitą pusę :D nu durnas jis, kitaip nepavadinsi. Pats jis į kitą pusę. Grįžtu į degalinę, o ten Ignas šnekučiuojasi su kažkokia ponia. Hmm, įdomu, gal mestels kur nors. Stebiu jų pokalbį. Moteris išsitraukia piniginę ir tiesia Ignui banknotą (!!!). Jis padėkoja, moteris sėda į naują Audi A3, užsideda akinius, prisikuria cigaretę ir išvažiuoja. Bėgu prie Igno, jo rankose 100€ !!! Nu čia tai geras. Ignas pasakoja, kad moteris turi panašius sūnus kaip mes, kad nemėgsta autostopo ir davė pinigų traukiniui. Labai ačiū. Svetingi tie austrai. Ir turtingi, žinoma. Tada vėl pajaučiamas šaltis ir nutariama eiti į degalinę išgert arbatos. Sušilę vėl klausinėjam vairuotojų ir Ignui pagaliau pasiseka. Nenorom, bet esam pavežami dviejų vengrų iki Salzburgo prieigų. Kalbama su jais nebuvo, ir gerai, nes pagaliau prasidėjo nepakartojami Alpių kalnai! Paleido mus didelėj aikštelėj, kur yra degalinė, keli restoranai. Nusiperku šaltą brangų sumuštinį su sūriu ir man jo nepašildo! Ot kokie. Degalinėj klausinėjam žmonių, net italus buvom užmatę, bet nesiseka. Man, kaip vokiškų automobilių fanui, yra kur akis paganyti ir seilę pavarvint. Tada Ignas eina į aikštelę prie restoranų, o aš lieku prie degalinės. Pasiskirastom zonom, gal geriau seksis. Stoviniuoju ir pamatau, kad kas antra mašina sportinė dvivietė, o likusios pilnos. Ai, einu pažiūrėsiu kaip sekasi kolegai. Ir ką gi aš matau? Ogi Ignas lietuvius prikirtęs jau! Stovi prie seno lietuviško merso ir jau baigia derint, kad iki Insbruko paveštų. Tada prieinu ir aš, pasisveikinu. Porelė lietuvių atlaisvina galą ir priglaudžia mus. Važiuojam su jais smagiai, dalijamės kelionių patirtim, akį glosto Alpės. Žodžiu, jokių neigiamų emocijų.

Keliavo jie į Šveicariją prie aukščiausios Europos viršūnės – Monblano (4808 m). Pasakoja jie mum, kaip kažkoks jų pažįstamas tranzavo su lašinių pančiu, miegmaišiu ir 20 € :D Tie lašiniai ištižo po poros savaičių, policija pagalvojo, kad ten narkotikai, uždarė į kalėjimą keliom parom, tas kalėjimas kažkur miškuose. Keliavo pėsčias jis kaimais, vogė maistą :D Paskui priprato po 30-40 km per dieną suvaikščiot. Grįžo visas išbertas ir sukūdęs gerokai. Nu žvengėm mes ten iš to pasakojimo :D Gerai nors kad mes ne tokie „keliautojai“ :D tada įvažiavom į Vokietijos teritoriją, nes kabindami vokiečius nukirtom kampą. Pakliuvom į didelį didelį kamštį… Kamštyje netrūko daug karavanų su vokiškai numeriais. Vaišina boržomiu ir obuoliais. Grįžom į Austriją ir sustojom degalinėj trumpam. Aplink supantys kalnai privertė šiek tiek išsižioti. Su Ignu stebėjom kalnus, bandėm suvokt jų dydį, net spėliojom koks jų aukštis. Dar nusifotografavom. Porsche 911 Turbo ar BMW 645 buvo eilinės aikštelės mašinos. Važiavom važiavom, neblogai visai tas mersas traukė, bet neprivažiavus Insbruko užsimanė benzino. Sustojom degalinėj įsilašint kuro. Štai ir ryškiai geltona Ferrari pasirodo. Mėgsta ir ji, matyt, benzą. Taigi esam paleidžiami prie gražaus motelio ir degalinės netoli Insbruko. Aplink mus – masyvi kalnų virtinė, aukštai aukštai kai kur matosi snieguotos Alpių viršūnės.

Vaizdas tiesiog kvapą gniaužiantis. Sėdam ant laiptukų užkirst ko nors. Ignas doroja lietuviškus lašinukus, o aš lygtai studentų maistą – riešutus, razinas ir panašiai – kapojau. Prisėda prie mūsų su motociklu atlėkę vokiečiai, persimetam keliais žodžiais ir traukiam į medžioklę. Einam link degalinės ir aš net nesureguoju kaip Ignas jau užkalbina pirmą senuką. „Per caso sta andando a Roma? Posso viaggiare con lei? „ – klausia. „Si si“ – atsako senukas!!! Kąąą?? Tikrai į Romą? Deja šiom bei dar keliom frazėm italų kalbos žinios ir baigiasi, o angliškai senukas nešneka. Gerai, sėdam į tokį patį mersą, iš kurio neperseniausiai išlipom ir lekiam į pietus nuo Insbrucko Italijos link. Dar bandom kažką šnekėt, bet itališkai suprantam tiek, kiek jis angliškai. Bet kaiiiip čia taip?? Iki Romos gal kokie 600-700 km! O gal ir daugiau! Taigi, važiuojam tyloj, nes senis nesupranta mūsų šnektos, o mes jo. Ir plius dar radija negroja. Grožimės pasakiškais kalnais.

E klasės mersas gerai užlaikytas ir traukia pusė velnio. Susimoka senukas už kelius ir tęsiam kelionę. Pradeda darytis šiek tiek neramu, nes abejojam ar senis mus suprato gerai. O gal jis galvoja kad mes jam čia užmokėsim už tokią paslaugėlę?? Įvažiuojam į Italiją nė nestabtelėdami. Vaizdai dar labiau gražėja. Stojam didžiuliam parkinge su restoranais, degaline ir pan. Tada su Ignu sumąstom, kad reikia pasigaut vertėją ir pašnekėt su tuo dėdule. Paieškos ilgai netrunka – surastas vyrukas kalba angliškai ir itališkai. Išsiaiškinam, kad jis tikrai mus nuveš netoli Romos ir, kad mes už tai jam pinigų neduosim. Viskas ok, judam toliau tik kažkaip nemalonu sėdėt tyloj plius dar važiuojant tokį atstumą. Na bet senukas apsipranta, mes irgi tylim sau gražiai, o kilometrai sukasi gan greit, nes geru autobanu senis laiko 130-160 km/h. Užnugary lieka tokie miestai kaip Verona, Modena, Bolonija. Dar kažkur stojam pailsėt, senukas sumąsto įpilt tepalo į savo mersą, padedu atsukt dangtelį, dar nusiperkam kolos. Aplinkui stoviniuoja policijos Alfa Romeo su dviem jaunais šukuosenas pasidariusiais ir lašo formos akinius dėvinčiais mentukais. Pradeda temti, važiuojam gražiai apšviestais tuneliais. Domas parašo, kad jie palei autostrada per kalnus, molius, upelius ėjo daug kilometrų, bet paskui dasikapstė iki Italijos pradžios. Kartas nuo karto užlūštam, vėl pabundam. Autostrada kertam naktinę Florenciją – vaizdas išties įspūdingas. Dar sukariam ne vieną šimtą kilometrų, kol sustojęs senukas išdidžiai ištaria: “Roma! Arrivederci!”. “Multi gracias” atsakom mes ir apie 1 valandą nakties išlipam didelėj degalinėj netoli Romos. Čia jau pietūs, jokie naktiniai šalčiai nekankina. „Einam vyno!“ sušunka Ignas. Aš kažkaip nenorėjau, bet supratau, kad mes Italijoj ir be vyno čia nieko nebus. Įeinam į parduotuvę – vyno pasirinkimas nemažas. Aišku renkamės pagal kainą. Nepamenu kiek mes ten dabar suplojom už butelį, bet brangus jis nebuvo. Dar paprašom kad atkimštų ir patenkinti išeinam sau į šiltą naktį. Prie įėjimo lyg pozuodamas sėdi didelėm garbanom, trumpa maikute pasipuošęs italas, traukia dūmą. Pažiūri jis į mus. Gal koks gėjus jis buvo, o gal ir ne. Susirandam aukštą žolę, išsitiesiam miegmaišius, paragaujam vyno, prisikuriam cigaretes ir patys netikim – mes prie ROMOS!!! Vakar dar buvom Prahoj, o šiandien jau visai netoli Romos. Nu ir pavarėm. Sumušam delnais ir geriam vynelį. Ne toks jau blogas anas buvo, nei per rūgštus, nei per stiprus. Aplink svirpia cicados ar kokie ten velniai. Na, čia jau visai kitoks klimatas. Dar žiurkikė aplink lakstė, bet nematėm mes jos, tik girdėjom. Nu ką, turėsim kaimynę. Apima labai malonūs jausmai, kai pagalvojam kaip mums pasisekė ir, kad jau ryt vaikščiosim po amžinąjį miestą. O ramiau pasidaro kai kolegos praneša, kad jie su nauja mašina rieda į kurortą, esantį apie 100 km nuo Romos!

Liepos 13 d. Penktadienis (6 diena)
Žadinamės ne taip jau anksti – apie septintą aštuntą. Kaip visada greit susipakuojam. Tada nusprendžiam, kad reikia užeit į degalinės tūliką. Nusiprausiam, išsivalom dantis, nusiskutam ir jaučiamės pasiruošę įžengt į miestą ant septynių kalvų. Lūkuriuojam aikštelėj. Pradeda kaitint saulė. Užmatom amerikonų turistinį autobusą su gide. Geri tie amerikonai, gal paimtų. Bet gidė ilgai šneka mobiliu, mes ją žvilgsniu sekam, kad tik kur nenusimuilintų :D deja mūsų nepaima dėl kažkokių priežasčių, tada pradedam seną gerą kalbinimo triuką. Pusvalandžio bėgy yra pagaunama porelė iš Maltos. Atlaisvina vietos ir su Ignu įsitaisom jų išsinuomotoj Lancioj. Keliavo po visą Italiją, o dabar, kaip ir mes traukia į Romą! Jam berods buvo 28 ir jis buvo IT specas, o jai gal 25 ir ji buvo kūno kultūros mokytoja. Tamsiom akim, įdegus, tokia tikra pietietė. Iki Romos buvo keliasdešimt kilų, bet kapstėmės gana ilgai, nes daug ten visokių įvažiavimų ir apvažiavimų. Pakeliui papasakojom kaip pas mus, Lietuvoj, būna šalta, apakę truputį buvo maltiečiai. Jau įvažiavę į Romą sustojam pasiklaust kur yra firma, į kurią turi būt priduota nuomota mašina. Dar kažkiek pavažiuojam ir esam paleidžiami kažkur Romos senamiesty! Išlipam ir pradedam klaidžiot po visiškai naują miestą. Ir ką dabar daryt. Nusprendžiam tiesiog pablūdint ir paieškot turizmo inf centro. Miestas pilnas motorolerių ir žmonių. Karšta. Praeinam vaisių turgelį, užmetu akį į kainas. Visai nebrangu. Taip ir klaidžiojom net nežinodami kur esam porą valandžiukių. Netyčia užklupom prie Romos Termini stoties esančią Respublikos aikštę su didžiuoju Najadžių fontanu, prie kurio ir nusifotkiname.

Velniškai gražu ir karšta. Čia dar teks grįžti, pasitikti Domą ir Rasą. Ne už ilgo randamas ir turizmo inf centras. Ten pasiemam kelis Romos žemėlapius su turistų lankomais objektais. Lieka dar kelios valandos iki draugų atvykimo, todėl nusprendžiam atsipūsti pavėsyje parkelyje prie Carlo Alberto paminklo.

Karlas Albertas buvo Sardinijos karalius XIX amžiuje. Netoliese užmatom kraniuką, iš kurio prisileidžiam šalto geriamo vandens. Gulim ant žolytės, kažką graužiam ir laukiam į amžinąjį miestą atvykstančių draugų. Sutartu laiku pasitinkam juos prie to pačio Najadžių fontano. Keliasdešimt minučių pasipasakojam nuotykius, nusifotkinam ir panašiai. Tada prisimenama, kad artėja vakaras, o mes neturim nakvynės. Via Nazzionale gatvėje randame interneto kavinę. Užeinam su Domu, Rasa ir Ignas laukia kieme. Scenarijus kartojasi kaip ir Prahoj: susirašom kelių hostelių adresus, pasižymim juos žemėlapy ir pradedam paiešką. Nelengva su didelėm kuprinėm buvo klaidžiot po didelį miestą, kaitinant pietietiškai saulutei  Bevaikštinėdami dar praeinam pro ištaikingą Teatro dell‘Opera. Apskritai visa Roma yra išskirtinis miestas, viskas ten gražu, todėl kiekvieno aplankyto objekto atskirai neaprašysiu. Kažkur dar nusiperkam skanių itališkų ledų bei neskanios picos po gabalą. Užeinam į pirmą hostelį – nėra vietų. Antro hostelio išvis nėra nurodytu adresu. Trečiame pagaliau randam laisvų lovų. Už jas prašė berods po 22 eurus žmogui. Na, ką padarysi. Teks mokėt. Bet neskubam dar, sutariam kad Ignas ir Rasa palauks mūsų čia, o mes su Domu dar paieškosim hostelių. Paliekam kuprines, čiumpam žemėlapį ir tęsiam paieškas. Prasideda įdomesnė Roma: nevisai malonūs kvapai, kuriuos paaštrina kaitri saulė, juodaodžiai ar bohemiški italai. Užeinam į vieną hostelį, bet ten ne joks hostelis, o interneto kavinė ir skalbykla. Darbuotoja paskambina kažkuriam hosteliui, bet pasirodo kad ten taip pat nėra vietų. Na, ačiū vistiek. Grįžtam pas Rasą ir Igną. Hostelis gražus visai, su vidiniu kiemeliu. Nebūtų italas, jei registracijos vyrukas skubėtų „užbukint“ mums lovas. Išėjo jis kažkur, sako palaukit, neskubėėėkit… Sėdim balkoniuke, traukiam dūmą ir staiga prieina azijietiškos kilmės moteris. Sako jūs jau susimokėjot? Nu ne. Ir tada prasidėjo derybos, siūlymai, klausimai. Pasiūlė mat ji mums „Bed and breakfast“ tipo didelį kambarį visai netoli Vatikano už 20 eurų nakčiai. Parodė žemėlapy kur jis randasi, sako su metro ten nulėksim. Pamąstėm ir nusprendėm, kad jamam mes šitą pasiūlymą. Susimokėjom po 40 eurų (dviem naktims). Daviau jai savo pasą, kaip užstatą. Kad tik nepabėgtų su pasu mano :D neee nepabėgs, su kablais mat moteris buvo. Taigi, sėdam į metro. Tai buvo mano pirmas metro pasivažinėjimas. „Romos metro nėra įspūdingas“ – Ignas su Domu, praeitais metais buvę Milane, nusprendžia. Po keliasdešimt minučių skrodę visą Romos miestą būnam savo apartamentuose prie Vatikano, via Ottaviano gatvėje. Nu kambarys superinis, trys lovos, odinė sofkė, magnetola, dvi vonios, virtuvė. Romoj! Ir dar savaitgalį! Dar pasiemam raktą ir pradedam šeimininkaut: išsikraunam daiktus, prausiamės, geriam kavą, ilsimės ir panašiai.

Vakarop, be abejo, einam susipažint su Roma, miestu, kuriami gali užuost istoriją. Bet nusprendžiam šiandien pagrindinių objektų neliest, pasilikt viską rytdienai. Taigi susirandam parduotuvę, nusiperkam vyno, alaus, čipsų ir einam link didžiulio parko, itališkai vadinamo Villa Borghese. Mieste tvyro ypatinga atmosfera, net nežinau kodėl bet jausmas labai jaukus būnant šitam mieste. Kertam Tibro upę. Į parką įeinam pro milžiniškus vartus, bet parkas nepasirodo labai jau gražus, todėl pasėdim ant žolytės keliolika minučių ir nusprendžiam traukt labiau į miestą. Ir pakliūnam į įspūdingą vietą – Popolo (liaudies) aikštę bei Santa Maria del Popolo bažnyčią priešakyje.

Per vidurį stovi didžiulis obeliskas, o prie jo įrengti maži fontaniukai-liūtai, kuriems iš burnos bėga vanduo.

Pasigrožim vaizdu ir žengiam į centrinę – via Corso – gatvę. Su vyno gurkšnojimo pertraukėlėm nusigaunam iki Viktoro Emanuelio II monumento, dar vadinamo “II Vittoriano”.

Prasideda nervai dėl to, kad nebuvo pasidomėta Romos istorija ir kad žiūrim ir nežinom į ką žiūrim. Po diskusijos damušamas vynas ir, trumpai apžiūrėjus Kapitolijaus kalvą, pasukama link hostelio. Dar pakeliui apžiūrim kažkokius griuvėsius ir pėdinam miegot.

Liepos 14 d. Šeštadienis (7 diena)

Pabudę ir nusiprausę atsimenam, kad esam „Bed and breakfast“ svečiai, todėl mums priklauso pusryčiai. Virtuvėje randam pieno, batono su šokoladiniu kremu bei įvairaus džemo. Niam niam, pavalgom. Apsirengiam, ir kol dar Rasa krapštosi einam dar kart pavalgyt. Būkime lietuviais, užsitepam džemo ir kertam, kad iki vakaro užtektų.
Išėję iš apartamentų prie Vatikano (taip vadinom savo namus, norėdami pabrėžti prabangią vietą :D) patraukėm prie netoliese esančios mažiausios pasauly Vatikano valstybės. Įžengęs į Šv. Petro aikštę pasijunti dvasiškai pakylėtas, nes esi viso pasaulio krikščionybės centre. Dutūkstantinę Vatikano istoriją skaičiuojanti vieta įspūdinga ir aplink supančia Vatikano bazilika su iškilusiu Mikelandželo kupolu.

Visi buvom šiek tiek apakę, nešnekėjom, tik dairėmės aplink ir fotkinomės prie Berninio bei Madernos fontanų aikštės viduje bei 25 m aukščio egiptietiško obelisko, kuris pastatytas pačiam centre. Didingą vaizdą sukuria Berninio kolonada, juosianti visą aikštę-valstybę, turinčią net savo pinigus, piliečius, gvardiją ir pašto ženklus. Pasivaikštom po aikštę ir judam Šv. Petro bazilikos link. Apsauga manęs nepraleidžia, nes mano pečiai nuogi, bet noras pamatyti Mikelandželo freskas nugalėjo apsaugą ir aš sėkmingai lipu laiptais, vedančiais prie penkių įėjimų į baziliką, Visi jie, žinoma, kažką simbolizuoja. Viduj visi pasiklystam, nes pakelta galva vaikštom gerą valandžiukę, bet ką matėm viduj, žodžiais sunku nusakyt, todėl geriau pažiūrėkim nuotraukas.

Susitinkam kieme, aikštės kairiam šone. Dar padarom kelis kadrus, nusiperkam siuvenyrų, pažiūrim kaip vaiko nelegaliai prekiaujančius juodaodžius ir traukiam apžiūrėt Romos perliukų. Einam via Conciliazionale gatve ir prieinam Šv. Angelo pilį.

Įdomi pilis ji, ypač įdomios architektūros, bet, girdėję kad viduj nieko įspūdingo, pilį aplenkiam ir traukiam link kairiojo Tibro upės kranto. Temperatūra gerokai peršoka 30 laipsnių ribą. Bandom nerti tiesiai į Romos simbolį – Koliziejų. Pakeliui dar užtaikom ant grandiozinio bet pasibaigusio renginio kažkokio. Ten nemokamai dalina vandenį. Mes aišku pasiemam ir toliau žygiuojam gražia gatvele, kuri turi mus nuvesti prie Koliziejaus. Prieinam labai gražią triumfo arką, menančią imp. Konstantino pergalę 312 m. mūšyje su imp. Maksencijum. Negailim kadrų.

Kai prieinam Koliziejų, truputį nusiviliu, nes kažkodėl aš jo tikėjausi didesnio ir gražesnio. Na bet aišku negalėjau skųstis ir tuo, kurį pamačiau – 185 ilgo ir 156 metrų pločio amfiteatru, į kurį tilpdavo 50 tūkst. žiūrovų.

Apsukom ratą aplink šį seniausią pasaulyje amfiteatrą, pastatytą pirmam amžiuje ir patraukėm prie visai čia pat esančio Romėnų forumo. Paskui prisiplakėm prie rusų turistinės grupės, kuriems visą istoriją pasakojo gidė. Taigi, paklausėm pasakojimo apie Tito arką ir pasukome į Romėnų forumą – antikos miesto visuomeninio gyvenimo centrą.

Užlipam ant Kapitolijaus kalvos, nusiperkam siuvenyrų ir apžiūrinėjam aikštę. Patogu ir smagu vaikščiot be didžiulių kuprinių. Kapitolijus – šventa antikinės Romos karvedžių–nugalėtojų kortežų vieta, šiandieninė Romos miesto mero ir savivaldybės būstinė. Vidury aikštės puikuojasi Markas Aurelijus ant žirgo. Aikštėje pamatom jaunavedžius su būriu svečių ir stebim mes juos. Gražūs jie visi buvo ir pasipuošę visai kitaip nei Lietuvoj. Leidžiamės nuo kalvos Mikelandželo suprojektuotais laiptais ir atsiduriame prie Viktoro Emanuelio monumento. Didelis baltas ir labai gražus pastatas skirtas Italijos suvienytojui Viktorui Emanueliui II, kurio čia pat esantį paminklą sukūrė Džiuzepė Sakonis. Čia taip pat padaromos kelios nuotraukos. Toliau žygiuojam via del Corso gatve ir bandom surast Trevi fontaną. Pakeliui dešimčiai minučių stabtelim pažiūrėt gatvės menininkės pasirodymo. Ji aerozoliniais dažais trafaretų pagalba piešia įvairius spalvingus Romos vaizdus. Išties įspūdinga. Bet dar įspūdingiau atrodo XVIII a. Trevi aikštė, kurią pagyvina iš visų pusių trykštantis vanduo. Anot legendos, įmetus į 1762 metais pastatytą fontaną monetą, išsipildo svajonė sugrįšti į Romą. O taip, mes ten dar grįšim. Nusprendėm vieningai. Prie barokinio stiliaus fontano rankas prikišo tas pats Berninis su savo mokiniais.

Po šitiek sukartų kilometrų bei pamatytų vaizdų ėmė rastis šioks toks nuovargis.
Nepamirštamas epizodas buvo kai Ignas pirko akinius pas juodaodę moterį. O buvo taip: vyksta derybos, Ignas matuojasi akinius, mes jam patarinėjam, pardavėja neramiai žvalgosi. Pamačius iš užnagario atvažiuojančią Polizia, per maždaug vieną sekundę juodukė susipakuoja visą stalą-stendą ir lyg niekur nieko žygiuoja tarsi paprasta praeivė. Mes apakę žiūrim, Ignas gaudo pardavėją, duoda 10 eurų ir akiniai sėkmingai nuperkami. Akinių stendo susipakavimo greitis prilygsta knygos puslapio pervertimui. Apėję dar dešimtis Romos gatvelių patraukėm namų link. Kaip kad vieningai nusprendėm grįšti į Romą, taip pat vieningai sutarėm, kad esam alkani ir eisim į supermarketą makaronų! Kaip tarėm taip ir padarėm. Už penkių minučių kelio nuo hostelio radom supermarketą. Perkam šaldytų makaronų su mėsa, daug vyno, didelį arbūzą, vaisių, gaivių gėrimų ir panašiai. Oi balius bus :D Alkanais veidais keliaujam į namus – kas arbūzą tempia, kas maišus tysia.


Išsiverdam makaronus ir pamatom, kad jų perdaug nusipirkom, todėl visų nesuvalgom, o kai ant viršaus užkertam arbūzo, iškart prigulam. Taip voliojamės iki vakaro. Nuotaika nepakartojama. Jaučiamas kelionių alkių malšinimas, bei neapsakomas malonumas. Netikėtai nuskamba užtikrintas Rasos atsakymas į klausimą „Kur dabar? Namo? Ar į Siciliją?“. Ji atsako maždaug taip: „Kąąą? Kokie „namo“???“. Pagiriam Rasą už drasą ir sutinkam, kad kai šitaip sekasi, gali ir į pasaulio kraštą nuvažiuot. Taip ir padarysim – rytoj varom į Siciliją. Bet ne taip greit. Nusprendžiam pasimėgaut Italijos paplūdimiais ir sumąstom kelias dieneles praleist kokiam nors mažam miestely prie Viduržemio jūros.
Pailsėję hostely, į kuprinę prisikraunam daug daug vyno – bianco ir rosso – ir traukiam į miestą. Gurkšnojimas prasideda mažam skveriuke. Ten ne visai svetingai mus sutinka vietinis suoliuko gyventojas, bet aišku mums vistiek linksma ir labai smagu būt toli toli nuo namų. Taip begurkšnojant itališką vyną atsiduriam prie naktinio Trevio fontano. Fantastiškai graži vieta knibžda turistais, bet mes randam patogią vietelę prie pat čiurlenančio vandens.

Sėdim ten netrumpai, kalbamės ir paprasčiausiai džiaugiamės atostogomis. Nuovargiui susipynus su vyneliu, gražiai ant suoliuko užmiega kolega Ignas, panašiai prisnūsta ir Rasa. Mes su Domu nufotografuojam du gražuolius draugus bei toliau tęsiam degustaciją prie Trevio.

Lietuviškai nubėgam į tamsią vietelę gamtos klausimais ir tęsiam pasisėdėjimą naktinėj Romoj. Kai ateina vėlus laikas, žadinam kolegas, sumąstom, kad kreivom akim žemėlapy reikia piešt tiesiausią atstumą hostelio link. Tačiau netrukus apsigraiboma ir pastebima, kad abu žemėlapiai pamesti. Ką gi, pagal žvaigždes orientuotis nemokam, todėl bandysim grįšt kaip atėję. Gaunasi taip, kad Rasa ir Ignas eina savaip, o aš su Domu – antraip. Du ekipažai naktį bando grišt į boksus pailsėt. Blūdijimas užtrunka, bet šiaip ne taip pargrįžtam. Užsklanda.
Liepos 15 d. Sekmadienis (8 diena)
Rytinis siužetas kartojasi – dušas, lietuviški pusryčiai ir pirmąkart pagaliau užkurta nenaujausio modelio magnetola. Disco muzika praskaidrina mintis. Susitvarkom kambarį, permetam akim žemėlapį, atsisveikinam su šeimininkais ir pan. Sunkios kuprinės vėl užgula mūsų pečius. Gerai, kad metro stotelė visai čia pat. Nusiperkam bilietukus po vieną eurą ir riedam metro į traukinių stotį. Stotis, be abejo, milžiniška. Naudojamės elektronine informacija, žiūrim kas čia kaip važiuoja. Tada užmatom užrašą „Formia“ ir suradę šį miestuką žemėlapy, nusprendžiam kad jis ir bus mūsų poilsio bazė bent vienai ilgai dienelei. Nusiperkam bilietus (apie 6 €) ir, be jokių didesnių nesklandumų, sėdam į traukinį.
Taigi, mūsų kelionė tęsiasi. Grožimės vaizdais pro langą – Apeninų kalnais, gražiom gyvenvietėm bei vis labiau pietiškesniu ir egzotiškesniu klimatu bei augmenija.

Sėkmingai tuštinamos nuo vakar likusio vyno atsargos. Važiuojam tuneliais, papėdėmis apie gerą 100 km, kol stotelėje pamatom ryškų užrašą „Formia“. Tai buvo miestelis, apie kurį žinojom tik tiek, kad jo krantus skalauja Viduržemio jūra. Niekuo jis nebuvo įpatingas, tiesiog gražus jūros kurortas Latino regione. Išlipę negalėjom atsigrožėti mėlyna jūra ir kalnais. Kiek atsipūtę pavėsy, padarę nuotraukų, nusprendžiam susirasti supermarketą ir įsikurti kur nors prie jūros.

Mažumėlę pablūdiję randam parduotuvę, nusiperkam maisto ir keliaujam į paplūdimį. Bet, aišku, neviskas paprasta kaip atrodo. Jūra – čia pat, bet priėjimas prie jos – velnias žino kur. Viskas užtverta, varteliai užrakinti, privato visur… Na bet nėra padėties be išeities. Per kažkokio viešbučio teritoriją greit laipteliais nusileidžiam į paplūdimį. Metam daiktus ir šokam į jūrą. Šiltas vandenukas, bet sūrus be proto. Pradeda leistis saulė, sufleruodama mums apie nakvynės paieškas. Tolumoje pamatoma žalia graži sala, į kurią, rodos, galima patekti tiltu. Taigi, pakuojamės ir su didžiulėm kuprinėm bei maistu ilgą ilgą kelią palei jūrą žygiuojam užsibrėžto tikslo link. Eiti nebuvo taip paprasta ir patogu. Bet kai su keliom pertraukėlėm pasiekėm salos prieigas, nebuvom pamaloninti – sala „privato“. Na ką, negalėjom žinot. Įsikuriam prie akmeninės sienos, visai prie pat vandens. Išsitiesiam miegmaišius, atsisėdam, grožimės rausvus dangumi, kurį remia ilga kalvų virtinė.

Kas valgo, kas vynelį ragauja, kas ilsisi, svajoja ar dar ką veikia. Jau visai sutemus ir beveik užmigus, Ignas su Domu staiga įsitikina, kad toj saloj labai faina ir, kad miegot reikia varyt būtent į salą. Supratę, kad mes su Rasa jau šiltai įsitaisę, draugeliai čiumpa savo visas manatkes ir brenda link tos salos. Paskui lipa per aukštą mūrinę sieną, perdavinėja kuprines vienas kitam ir pan. Nu lietuviai gryni, iškart atpažinsi :D Tada praneša, kad ten labai faina žolytė ir įkalbinėja prisijungti ir mus. Man ta mintis nepatiko, bet Rasa jau užsimanė labai į tą salą nu ir prikalbino ir mane. Persiropštėm mes per tą sieną ir pakliuvom į salą. Nu gal ir nieko. Išsitiesiam miegmaišius po krūmu kažkokiu ir dar užlipam prieš miegą pasigrožėt naktine pakrante. Dar gurkšnojom likusį vyną, Domui jau netilpo, aš tiesiog nenorėjau, o Ignas skaniai rijo itališką vynių. Taip vakaras ir būtų baigęsis…. Jeigu ne prožektorius į mus iš kito kranto ir itališki riksmai! Ups. Nežinom ką daryt, italas rėkia, galingu prožiku mums šviečia į veidus. Supratę, kad čia „privato“ ir mums būt čia ne valia, susipakuojam daiktus ir neždinamės iš tos vietos link vartelių. Ignas nusprendžia likti, nelabai kas ir belieka jau jam, kai šitiek vyniaus pridegustavęs :D Taigi prie vartų kiek persigandę ateinam trise, pasigirsta šunų lojimai, tada prieina sargas su prožiku, tie vartai atsidaro ir mes išeinam iš salos. Na ką, į mentūrą teks pasivažinėt greičiausiai. Ačiū dievui senukas geras, todėl mus paleidžia ir gestais parodo, kad tą salą saugo pikti šunys ir mus galėjo sukandžiot! Kaip čia su Ignu dabar! Tas jau smigęs seniai po krūmu seniai bus. Tikimės, kad jo nesuės ir ryt ryte visi smagiai vėl susitiksim. O ką mums daryt? Greičiausiai reik eit paplūdimy miegot ar dar kur… Sėdim ant suoliuko, miestas visiškai tuščias… Taip mum bemąstant grįšta senukas. Ups. Gestų ir italų kalba jis mums rodo, kad ant tvoros buvo „quattro personas, no tres, quattro!“, mes iškart viską suprantam, bet to neparodom. Sargas labai intensyviai mums aiškina plius dar nusprendžiam nepalikt draugo šunims ir tada gestais parodom kad taip taip, mūsų buvo keturi, bet ketvirtas užmigo :D Paskui einam su seniu dviese į tą vietą, iš kurios senis mus užmatė ir bandom prikelt kolegą Igną. Riksmai, švilpimai ir ryški šviesa jam nepadeda, todėl senis išsitraukia telefoną, paskambina policajams ir po kelių minučių su Alfa Romeo atvažiuoja du mentukai. Jie susisiekia su salos šeimininke, vėl su seniu eina į salą parsivest Igno. Tuo metu mes jo laukiam prie to suoliuko. Iš kažkur atsiranda dvi maždaug mūsų amžiaus italės, jos dar padeda susišnekėt su sargu, aiškina situaciją, prasta anglų kalba pasakoja, kad salos šeimininkei priklauso pusė miesto, ji labai turtinga, bet gera, todėl greičiausiai nieko blogo nenutiks. Kalbamės jau ir apie patį Formia, mūsų kelionę ir panašiai. Už keliolikos minučių iš salos grįžta sargas, du policajai ir Ignas. Kokia gėėda :D pareigūnai nebuvo labai linksmai nusiteikę. Liepė iškraustyt Ignui savo kuprinę, parodyt pasą. Užsirašė duomenis, tada priėjo prie manęs kaip per filmą (prie pat veido) ir paklausė: „Why didin‘t you take him from the island?“, bet tardymas baigėsi trumpu ir aiškiu mano atsakymu „He was too drunk“. Mentai išvažiuoja, o senis džiaugiasi mus išvadavęs ir labai emocingai demonstruoja šunį, kuris galėjo suėst vieną keliauninką iš jiems visai nežinomos Lietuvėlės. Dar keliais žodžiais persimetam su draugiškais italais ir tepam slides link paplūdimio. Naktys šiltos, o smėlis gan minkštas, todėl greit įsitaisom po kažkieno paliktu skėčiu. Nelabai gražiai atrodo mūsų visų manatkės ir mes patys, bet ką padarysi, mes gi tranzuotojai, neturim pinigų…

Liepos 16 d. Pirmadienis (9 diena)
Budinamės maždaug devintą, nes būtent tokiu laiku saulė pradeda intensyviai kepinti. Pamažu renkasi žmonės. Girdžiu, kaip netoli mūsų vaikšto darbuotojas ir specialiu aparatu renka šiukšles. Kai visi pabundam, pasijuokiam iš savo vakarykščių nuotykių ir netvarkingai aplink išmėtytų daiktų. Vėliau reiškinys buvo pramintas valkatynu. Šis terminas ironiška išraiška buvo sėkmingai naudojamas visą likusią kelionę. Išsimaudę ir atsigavę vieningai nusprendžiam Formioj likti dar vienai nakčiai, pasilepinti saule, mėlyna jūra, ir tiesiog pailsėti. Taigi, diena taip ir prabėga – maudomės, deginamės, nardom su pasiskolintu akvalangu, labai daug juokaujam, trykštam gera nuotaika ir tiesiog niekur neskubam.

Tiesa, su Domu dar buvom nužygiavę nemažą atstumą atgal link miestelio. Kadangi mums ten ypač karšta, tai į miestą ėjom dėvėdami tik šortus. Kai pusnuogiai įėjom į prekybos centrą, buvom iš ten gražiai išprašyti. Neee, atgal dėl maikučių tikrai negrįšim. Problema išsprendžiama paprastai – nueinam į parduotuvę, Domas nusiperka maikutę už 5 €, o aš rankšluostį, kurio man ir taip reikėjo (3€). Vėlgi pasijuokiama iš savo „sumanumo“. Supermarkete perkam daug valgyt, gert ir su nemažais maišais keliaujam atgal į „valkatyną“ :D. Vakare pasislenkam arčiau miesto, kad ryte reiktų mažiau eit. Įsitaisom paplūdimy prie akmeninės tvoros. Rytoj laukia kelionė į mafijos kraštą…

Antros dalies pabaiga.

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo. Kelionės fotoalbumą rasite čia: http://picasaweb.google.com/drop84/PakeliuiISicilija

SEKANTI DALIS >>

3 thoughts on “Pakeliui į Siciliją (II dalis. 5-9 dienos)

Comment

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s