Pakeliui į Siciliją (IV dalis. 15-20 dienos. Išvados)

Katanija – Messina – Villa san Giovanni – Venecija – Viena – Bratislava – Varšuva – Lietuva. Liepos 22 – 27 dienos. Išvados.
Liepos 22 d. Sekmadienis (15 diena)

Keliamės berods apie devintą, pakuojamės daiktus, prausiamės, geriam kavutę. Pasišnekam su Egle ir ji siūlo nueiti iki kavinukės ir prieš kelionę užkąsti grynai sicilietiško užkandžio įdomiu pavadinimu aranžini. Pasiūlymas priimamas ir jau užsimetę dideles kuprines žygiuojam kavinukės link. Užsisakom minėto užkandžio – kumščio dydžio ryžių kauburėlio su mėsos ir lygtais sūrio įdaru. Skonis super. O kaina tik šiek didesnė nei vienas euras. Skaniai užkandę padėkojam Eglei už svetingumą, apsikabinam ir, sušukę jau gerai išmoktą žodį „arriverderci“ traukiam traukinių stoties link. Sėdam į traukinį Catania-Messina ir truputį nerimaudami pradedam ilgą kelionę namų link. Pakeliui esam priversti žagtelti nuo prabangaus kurorto Taormina vaizdų: didžiulių olų, gražių viešbučių, palmių, jachtų ir žydro vandens. Messinoj pakartojamas senas geras tramvajaus zuikio triukas. Tik šįkart varom keturiese, bet vistiek neramu kažkaip, nors ir lietuviai esam :D Saulėtą gražią dieną Messina atrodo kur kas gražesnė, nei pirmą kartą, kai su Ignu persikėlėm iš Villa san Giovanni. Padarau kelias nuotraukas.

Messina

Kažkur po pietų jau sėdim dideliam kelte, kuris gražins mus į senąjį žemyną. Užeinam į kelto kavinukę, nusiperkam po vieną aranžini, bet čia jau jie netokie švieži ir skanūs. Bet vistiek godžiai rijam užkandį ir grožimės tolstančiais Sicilijos krantais. Aš sakau Sicilijai „arrivederci“, o Ignas „ciou“. Na, nieks nežino – grįšim čia, ar ne.

Messina
Išlipę Villa San Giovanni miestely bandom susitranzuoti nuo kelto nuvažiavusį transportą. Priešais mus iš balkono pakrantę stebintis pareigūnas susidomi keturiais keliautojais ir stebi mus gerą valandą, per kurią mūsų nieks taip ir neprigriebia. Mašinos pravažiuoja lėtai, bet nestoja. Dar valandžiukę prastovėję ir nieko nepešę einam į miestuką. Gerokai po jį pablūdiję, vakarop susirandam padorią vietelę stopinti. Turi tuoj pasisekti. Tranzuojam gana intensyviai, bet stoti nieks nenori. Keista. Ima rastis nuovargis, o kai sutemsta, nusprendžiama ieškot nakvynės, o balsavimą atidėti rytdienai. Per dvi savaites jau pripratom prie nekokių nakvynės sąlygų, todėl prasimindom žolę visai čia pat – tarp įsukimo į autostrada ir lokomotyvo bėgių :D nerūpėjo net ir tai, kad beveik į mus buvo atsuktos greitkelio stebėjimo kameros. Nuotaikos labai džiaugsmingos nebuvo, bet užmigti draugiškai sugebėjom.

Liepos 23 d. Pirmadienis (16 diena)


Ryte toje pačioje vietoje – už trijų metrų nuo nakvynės – pradedam tranzą, ir po geros valandžiukės, kaip ir buvo tikėtasi, mašina stoja Rasai ir Domui. Valio. Mes su Ignu tęsiam autostopą ir po kelių valandų, pastebim kad sekasi visiškai, atsiprašant, šūdinai – vairuotojai į mus net nereguoja, nesustoja nei vienas automobilis. Dar pabalsuojam, bet po valandos nusprendžiam pailsėti ir nueiti į netoli esantį parkingą-kavinę. Nusiperku kelis aranžini, Ignas pasiemai dešrelių. Maistas, aišku, nešviežias, bet sukertam po krūmu prisėdę. Užkandę grįžtam į kolkas nesėkmingą vietą ir toliau bandom susitranzuot. Iš paskutinių jėgų išspaudžiam nekaltas šypsenėles, mojuojam rankom, stengiamės kiek galim, bet mum po velniais nieks nestoja. Parūkom. Tada dar valandėlę pabandom. Stokit kas nors!

Villa san Giovanni

Po nesėkmingo pusvalandžio spjaunam į šitą reikalą ir einam į traukinių stotį. Tada atsimenam, kad dar turim eurų, kad mes atostogaujam, o ne valkataujam ir nusiperkam du bilietus į Veneciją. Bala nematė. Sumokam kažkur po 60 eurų, bet traukinys tik 20.30. Turim beveik visą dieną. Žinau, pasišventę autostopininkai pasmerktų tokį pasirinkimą, bet visiškai nusikankinti jau nebuvo nei jėgų, nei noro. Pasivaikštom po Villa San Giovanni, bet didžiąją dalį laisvo laiko praleidžiam mažame paplūdimėlyje. Ten vėl randamas vienišas skėtis, susimetam manatkes. Iki pavakarės maudomės, deginamės, renkam gražius akmenukus, laipiojam po didžiulius akmenis. Ilsimės. Įdomu kaip sekasi Rasai ir Domui. Ogi nuo Villa san Giovanni jiems sekėsi va taip:

Po kelių dešimčių minučių sustoja malonus senukas. Sušokam  į jo atgyvenusią Lancia Dedra ir į kelią. Išsiaiškinam (žinoma, itališkai), kad jis mus veš beveik 400km, tačiau tai būtų nusukimas link rytų. Pasitarę su Rasa, nutariam jog iki šiol keliavę vakarine, grįšim rytine pakrante,  kurią skalauja Adrijos jūra, tuo pačiu užmesdami akį į pietų krantus ir Jonijos jūrą:) Kelionė ilga, pusė pietų Italijos autostradų tvarkomos, tačiau kai ji driekiasi tarp kalnų – bent yra į ką pažiūrėt. Lygiai pusiaudienį mes baigiam kelionę su šiuo vyruku, kuris mus paleidžia ant kelio, nuo kurio lieka apie 100km iki rytinės autostrados. Pradedam balsuot, karštis žudo paskutines viltis, vandens neturim (senukas davė kažkokio limonado, kurio temperatūra prilygsta gan šiltai arbatai – tik padidina troškulį, Rasa net negeria jo). Šalia pamatom kažkokių vaisių sodelį, nulipam, prisiskinam violetinių slyvų ar ko ten. Šiektiek nuima troškulį, tačiau jau valanda stovim nepakeliamam karšty (paskui sužinojom kad ten buvo 43,5 C), norisi bent kelių minučių pavėsio ar bent geriamo vandens. Pagaliau sustoja jaunas vyrukas, viduj kondicionierius, kaip gera… Nuveža jis mus iki autostrdados, sustojam degalinėj, pavaišina milžinišku sumuštiniu (su Rasa vos per prievarta suvalgom, negražu buvo palikt) ir šalta kola. Pavažiuojam dar apie pusvalandį ir vairuotojas paleidžia sekančioj degalinėj. Užeinam į vidų, perkam po skaniausių ledų porciją ir šalto šalto vandens… Užsirašom Pescara, karštis karštis, pavėsio nulis… Po 10min sustoja Audi Q7!! Valio! Vairuotojas – pusamžis verslininkas, puikiai kalbantis angliškai ir važiuoja beveik iki Bolonijos, tai daugiau nei 500km! Nuostabu, važiuojam netoli pakrantės, dažnai atsiveria nuostabūs paplūdimiai, kurortinių miestelių vaizdai, mintyse džiaugiamės puikiu dienos kilometražu – įveikėm daugiau kaip 1000km. Spidometro rodyklė laikosi ne mažiau 160km/h, kartais užkildama iki 220, bet tokioj mašinoj ne itin jaučiasi:) Jau vakarop, pradėjus temt, mes esam paleidžiami miestely prie pat autostrados, nusprendžiam eti iki degalinės, kurią radome žemėlapyje. Pradžioj einam už autostrados tvorelės, paskui tenka eit pačia autostrada, visiškai tamsu, fūrų pilna, vos ne bėgam, kad tik saugiai pasiektume degalinę. Pagaliau mes čia. Ėjom geras dvi valandas. Dar bandom balsuot, bet, nusprendžiam, kad atsidūrę naktį Bolonijoj, nieko gero nepeštume, Susirandame vietelę už dujų zonos aptvaro, įsitaisom ir atsigulam, dar suvalgom pakelėj prisiskintų abrikosų. Aš po tokios karštos dienos tikrai neatsispyriau šaltai alaus skardinei, kad ir kaip gaila buvo 3€.

Atsikeliam apie 6h. Nusiprausiam degalinėj ir pradedam balsuot. Deja netrukus, prie mūsų lėtai pririeda mašina su užrašu ant šono – POLIZEI. Jaunatviški pareigūnai mum kartoja “No autostop autostrada, no!” Bandžiau pasakyt, kad tai degalinė, juk galima, tas vistiek tą patį kartoja, nekreipdamas dėmesio į mano itališkas kalbėjimo pastangas. Ką gi, nueinam prie benzino kolonėles, ir klausinėjam gal kas paveštų iki Bolonijos, o nuo ten nusprendžiam traukiniu važiuot. Gal trečia persona sutinka. Po pusvalandžio mes jau Bolonijoj bandom susirast traukinių stotį. Šeip ne taip per gerą valandą atsiduriam prie kasų. Nusipirkę bilietus į Veneciją, tekini bėgam į traukinį, kuris mūsų akyse taip ir nuvažiuoja. Susiparinam, reikės laukt beveik 2 valandas sekančio, o dar labiau nusiviliam, kai sužinom jog šiame sėdejo mūsų kolegos – Ignas su Paulium! Prasitampom tą laiką po miestą ir įlipę į traukinį, smaguriaujam prisipirktais gardesiais:) Po gerų trijų valandų išlipam Venecijoje!

Kaitinuosi paplūdimy ir jaučiu kaip iš pardės grįžęs Ignas į ranką kiša šalto šalto vandens. Kaifas. Praleidę paskutines valandas saulėtoj pietų Italijoj, prieš kelionę sumąstom užeit į prekybos centrą apsipirkt. Bet dabar, aišku, siesta. Luktelknam pusvalanduką visiškam karščio pragare ir įeinam į didelę parduotuvę. Nusiperkam čipsų, vyno, kažkokio maisto. Nemažą kelią žygiuojam atgal į stotį.

Villa san Giovanni

Jau sutemus atvažiuoja traukinys, ieškom savo vagono (jis turi būt tryliktas), bet randam tik 11. O tai kur 13as? :D Lipam į vidų ir išsiaiškinam kad tuoj prie esamų vagonų prisijungs dar keli ir kažkuris bus mūsų. Oho. Išlipam ir kaip tik atvažiuoja uodega – likę keli vagonai. Susirandam savo kupė. Ji nauja, su lovom, patalais. Jėga. Geriam sau vynelį, džiaugiamės saugia ir patogia kelione, kai iš kažkur pareina naujas kambariokas :D geras žmogelis toks buvo, ramus, pasisveikino, užlipo į viršutinę lovą ir miega sau. O mes toliau tęsiam vynelio degustaciją. Jau vidurnaktį, kai ima baiginėtis vyno atsargos, į kupė ateina dar vienas italiūkštis. Ėėė, taip nesitarėm :D atsigula ir jis į viršų. Mums teks miegot ant sėdynių. Dar nulekiam į tuliką, sutraukiam po papirosą, ir išsitiesę patalus gulamės poilsiui. Kol mes miegojom, į mūsų kupė atėjo dar du keleiviai :D pasirodo, kupė šešiavietė! Vienas iš jų buvo kietas ir įgudęs lovų konstrukcijų žinovas. Greit jis ten padarė iš atlošų dar dvi lovas. Mes apakę žiūrėjom kaip čia sistema veikia. Taigi, nakvojom šešiese. Dviem eilėm po tris aukštus :D

Liepos 24 d. Antradienis (17 diena)

Aštuntą ryto mus žadina traukinistas, nes reikia priduot patalynę :D Kol mes trinam akis, italas akimirksiu sulanksto tas visas lovas. Ot kietas buvo kadras. Bet juokingiausia buvo tas, kad mus palaikė amerikonais. Sako „no dormita, johny“ :D maždaug, jei jau ne italas keliautojas, tai iš Amerikos. Nu ok.
Venecijoj išlipam prieš pietus. Miestas pilnas turistų iš viso pasaulį. Iš jų tik ir gyvena, nes pvz stoty už paprasčiausią centro žemėlapį prašo kelių eurų. Nusiperkam ir pradedam pažintį su miestu, garsiu savo kanalais ir gondolom. Prie stoties stoviniuoja daug keliautojų su dideliais fotikais ir kuprinėm. Pasiemam žemėlapį, bet einam bet kur. Keista, kad čia tiek daug turistų. Vaikštinėjam po kanalus kertančius tiltukus, grožimės savita architektūra, pakeliui nusiperkam atsigert kažkokio keisto birzgalo.

Venecija

Venecija

Venecija

Paskui parašo Domas. Jie tuoj bus Venecijoj! Puiku. Susitariam eiti jų pasitikti į stotį maždaug apie pietus. Dar paklaidžiojam po gan painų Venecijos senamiestį, pasėdim universiteto kiemely, ir sutartą valandą stoty laukiam draugų – Domo ir Rasos. Laukdami vietiniam kioskely nusiperkam nepigios užkandos.
Pagaliau susitinkam su draugais, pasidalinam įspūdžiais, pasipasakojam kas kaip kada. Tada visi vieningai nusprendžiam, kad kuprines reik palikt saugykloj ir eit ramiai apžiūrėt Venecijos. Taip ir padarom. Pasiemam tik fotiką, pinigų ir pan. Bandom eiti link žemėlapy pažymėtų turistinių objektų, bet sekasi, švelniai tariant, prastai. Grybaujam bet kur, kanalų daug, tiltukų dar daugiau, žmonių aplink šimtai. Bet kažkaip nesiparinam, tiesiog grožimės skestančiu miestu.

Venecija

Venecija

Venecija

Pereidami Rialto tiltą, kertam pagrindinį Venecijos kanalą. Nusiperkam super skanių ledų ir judam link pagrindinės – šv. Marko – aikštės. Dar pakeliui išgirstam lietuvišką šneką :) apžiūrim ištaikingą ir labai gražią aikštę, pasidarom kelias nuotraukas.

Venecija

Venecija

Venecija

Venecija

Venecija

Šiaip Venecija tikrai labai graži, bet galbūt mes jau buvom persipildę įspūdžiais, todėl išsižioję nevaikščiojom, tiesiog stebėjom laivelius, žmones, balandžius ir jautėm, kad mūsų kelionė eina pabaigon, kad Venecija – paskutinė planuota stotelė.

Venecija

Venecija

Grįždami stoties link, daug kartų stabdelim pasigrožėt nuostabiom venecijos kaukėm bei kitais mielais siuvenyrais. Nuperku nedidelę gražią kaukę mamai. Paskui atsiliekam su Domu ir nutariam, kad jau seniai esam nusipelnę išgert po mažą šalto alaus stiklą :D Įsitaisom ant tilto, stebim vandens transportą ir apsilaižydami rijam šaltą itališką alutį.
Daugmaž pagal intuiciją paržygiuojam į stotį, saugykloj susimokam po beveik 4€. Ok, dabar reikia išsiaiškint kaip ir į kur mums reikia važiuot. Nusprendžiama važiuot į miestelį Ceggia, esantį keliasdešimt kilų į šiaurės rytus nuo Venecijos. Prie kasų eilės nežmoniškos, todėl bandysim gudrauti bilietus pirkdami iš automato. Įmetu kelis eurus, suspaudau ko man reikia, ir netikiu savo lietuviškom nepatikliom akim, manęs neapgavo! :D Bilietas mano rankose! :D Tada tą patį bando Domas, tik jis neturi smulkių. Gudrus tas Domas, sumąsto, kad geriausias būdas išsikeisti pinigų yra alaus skardinės nusipirkimas :D Po pusvalanduko ir keliolikos įvairiausių bandymų visi turi bilietus ir laukia traukinio. Dar sutraukiam po dūmelį ir atvažiuoja visiškai naujas traukinys. Viduj įsistaisom patogiai, pasikraunam telefonus, draugiškai vaišinamės Domo alučiu ir judam iš Venecijos lagūnos. Priešais mus sėdi labai graži jauna italė, stebiu ją. Po pusvalandžio lipam Ceggia, nuo jo iki autostrados E70 kokie trys keturi kilometrai. Išlipę turim paeiti palei bėgius, kad išeitume ant kelio, vedančio link autostrados. Pakeliui prisilupu kivių, bet, mano nelaimei, žali dar visiškai pasirodo. Einam plentu gerą valandžiukę, tolumoj matosi dideli kalnai. Paskui prieinam gyvenvietę. Namai čia gražūs, mašinos naujos. Jau pradėjus temti prieinam autostrados įvažiavimą. Bandom tranzuoti prie didelio ženklo “NO AUTOSTOP” :D

Italia No Autostop

Už šimto metrų – mokėjimo už kelius punktas. Staiga Rasai ir Domui stoja senas pasatas. Jie paderina, kad ir mus paimtų! Jėga. Lekiam visi kartu E55-uoju link nusukimo į Udine. Italas prievartauja vargšą pasatą, spausdamas 170 km/h. Deja, esam paleidžiami ne visai tinkamoj vietoj, Shell degalinėj. Mums reikia varyt priešinga kryptim, todėl kaip pamišę su kuprinėm bėgam per autobaną, perlipam tvoras ir atsiduriam kitoj Shell degalinėj. Spėkit ką pamatom. Ogi lietuvišką fūrą! Stebėsim ją. Toj aikštelėj buvo net kelios degalinės, bet įsitaisom ant suoliukų po stogeliu prie Shello. Transporto daug nebuvo, todėl įsitaisom patogiau, nusiperkam po sumuštinį, vėliau pasiemam du litrinius faxo ir visai smagiai vakarojam. Paskui operatorė mums net uždeda muzikos :D Kas keliasdešimt minučių užmetam akį į lietuvio fūrą, bet jis, greičiausiai, budinsis tik ryte. Jau po vidurnakčio ant suolų išsitiesiam miegmaišius ir gulamės. Su Ignu sutariam, kad reguliariai reik eit patikrint lietuvį. Todėl visą naktį kas pusvalandį kažkuris iš mūsų keliasi ir pakaitom eina pažiūrėt fūros. Toks tas tranzuotojo gyvenimas…

Liepos 25 d. Trečiadienis (18 diena)

Kai prieinu prie lietuvio fūros apie pusę šeštos, pamatau, kad vairuotojas važiuoja ne vienas. Ką padarysi. Grįštu prie suolų, kolegos dar miega. Rytas čia jau vėsesnis, ne toks kaip Sicilijoj. Po gero pusvalanduko žadinasi draugai ir pradedam medžioklę. Sekasi vangiai. Visi važiuoja ne ten kur mum reikia. Paskui Rasa ir Domas stoja ant išvažiavimo ant autostrados ir po pusvalandžio jiems pasiseka. Vėl džiaugiamės už draugus ir tikimės pajudėti patys. Ignas lieka prie shello, o aš einu prie kitos degalinės. Po valandos pasiseka ir mum – prikalbinu solidų vyrą su solidžia mašina pamesti mus iki degalinės, esančio prie Palmanova miestelio. Pakviečiu Igną, sėdam į naujausio modelio Audi A6 ir judam sutarto tikslo link. Pusamžis vyras šneka kiek primiršta anglų kalba, kalbam apie ekonomiką pietų ir šiaurės Italijoj, Lietuvoj, lyginam atlyginimus ir panašiai. Tas vyras buvo kažkokios gamyklos direktorius. Paleidžia jis mus vėlgi Shell degalinėj. Vos išlipus Ignas susigraibo ir pastebi, kad pametė jau antruosius akinius šioj kelionėj. Susinervina nejuokais draugelis, keikiasi iš visos širdies, sako, kad daugiau niekur nevarys tranzu ir pan. Hmm, negerai. Paskui pamatom toj degalinėj ant nuvažiavimo sėdinčius Rasą ir Domą! Pasišnekam. Sudėtinga buvo situacija, nes Ignas buvo palūžęs, sakė, kad jam gėda čia visų prašinėt. Palieku draugą vieną truputį atvėst ir einu į shello tualetą, vėliau apžiūriu Ferrari siuvenyrus (gailiuosi, kad nenusipirkau), nusiperku sumuštinį. Paskui bandėm iš paskutinių jėgų. Jau ir man pabodęs buvo netikros šypsenos triukas ir prašymas pametėti į Austriją. Jausmas nebuvo pats maloniausias. Grįštam ant nuvažiavimo, Rasos ir Domo jau nėra, sėdim, galvojam ką daryt. Žiūriu į Ford Galaxy pilasi kurą kažkoks geziukas. Kodėl nepabandžius? Taip! Jis sutinka mus mestelt iki Austrijos. Geziukas nebūtų geziukas, jei nebūtų iš baltijos krašto. Pasirodo, jis estas iš Tartu (bent jau taip sakė). Paklausęs iš kur mes esam, pradeda kalbėt rusiškai. Į klausimą „kuo užsiema Italijoj“ atsakyt nenori, dėvi treningus, sportinę beretę, klauso techno muzikos. Spėkit kas jis. Ogi vagis :D grynas vagis iš rytų. Pradeda mūsų klausinėt ar būtų galima Lietuvoj perregistruot mašiną, pakeist kėbulo numerį ir panašiai. Mes apsimetam kvaileliais ir sakom, kad nesam girdėję nieko panašaus. „tak vy nyčystami delami nezanymaites?“ – klausia. „net“, atsakom ir bendro „verslo“ užuomazgos baigiamos. „my turisty“- sakom, „ja tozhe“- nusijuokia, pats netikėdamas ką sako. Nesuprast, kad mūsų pakeleivis buvo banditas, galėtų tik aklas ir kurčias žmogus. Paskui seka klausimai apie mašinų kainas, muziką, lietuvaites ir panašiai. Vagiukas garsiai užleidžia „Freestyler“, spidometro rodyklė gražiame tunelyje kyla iki 190 km/h. Juokingas tas banditas buvo, bet visai draugiškas: pasiūlo mums su jo draugu šiandien nusigaut iki Vienos. Būtų nukrypimas šioks toks, todėl sutariam, kad jis mus paleis degalinėj prie Klagenfurto. Pakeliui dar sustojam degalinėj, atvažiuoja geziuko vadas, duoda jam pinigų, nurodo kur važiuot ir pan. Kai atvažiuojam į degalinę, kurioj išsiskirsim su kaimynu estu, esam apdovanojami nugertu limonadu, ir paskatinimu “jesli što, zvanite”. Numerio neturim, bet paskambinsim būtinai :D Išlipę pasidalinam įspūdžiais ir mintim apie pastorojo personažo gyvenimo būdą, pasigrožim aplink supančiom pasakiško grožio Alpėm.

Austrija Alpės
Pasidarom kelis gražius kadrus ir pradedam dar vieną medžioklę. Atsiranda jau nuotaika ir Ignui. Degalinėj nusiperku limonado. Klausinėjam gal kelias valandėles, žmonės kalba, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali paimti. Paskui stebim neseniai į EU įstojusių rumunų pasirodymą: atvažiuoja senas purvinas peugeot, pilnas vyrų ir daiktų. Išlipa jie visi purvini, basi arba su šlepetėm. Vienas buvo „pasipuošęs“ ištepliotom lakierkom, glamžytais marškinukais. Tada atsidaro bagažinę, išsitraukia maistą, susideda ant konteinerio, susėda ant bortelio ir puotauja. Gal dar būtų ir pusė velnio, jei rumunų gyvenimo būdo neišduotų čigoniška išvaizda. Kai aplink naujos mašinos ir švarūs gražūs europiečiai, vaizdelis tampa nevisai juokingas. Traukdami dūmą su Ignu pasvarstom tokį Europos Sąjungos sprendimą priimti skurdžias Balkanų šalis ir toliau dairomės fūrų ir lengvų automobilių. Štai atvažiuoja fūra lietuviškais numeriais! Kol fūristas krapštosi, susitariam: vieną fūrą kalbina vienas, sekančią – kitas. Kam pasiseka, tas ir važiuoja namučio. Galim gi ir atskirai grįšt, ne maži juk esam. Prieinu prie fūristo, greit susakau mintyse surepetuotus sakinius, šis nusišypso ir suvalkietiškai man pradeda aiškinti, kad pajimtų, bet dar kažkur važiuos pakraut/iškraut krovinio ir panašiai. Antra lietuviška fūra veža keleivį, todėl net nekalbiname tautiečių. Gražioj degalinėj tarp kalnų iš viso praleidžiam apie tris valandas, bet bent jau man visą tą laiką kažkas kužkėjo „tuoj tikrai kažkas nuveš didelį atstumą namų link“.

Ir ką gi mes matom? Į parkingą įvažiuoja didžiulis turistinis autobusas lietuviškais numeriais. Trinam delnais, galvojam kaip čia prieit, ką sakyt. Pro pat mus praeina geri du tuzinai pietuose gerokai paskrudusių lietuvaičių. Juos atpažinti taip pat sunku nebuvo: ant kaklo sukabinti telefonai, baksnojimas pirštais ir nuolatinis alkis. Mes, žinoma, neišsiduodam. Kol lietuviai tuština degalinės užkandas, mes ramiai prieinam prie dviejų vairuotojų ir gido. Pasisveikinam, pasipasakojam kas mes, iš kur ir kaip keliaujame ir panašiai. Vairuotojų veidai apniunka, išspaudžiamos nekaltos šypsenėlės ir raginama galutinį žodį tart gidui. Geras žmogus tas gidas buvo, sutiko mus pametėt iki Vienos apvažiavimo. „Reikia gi padėt studentam iš Lietuvos“ – sako, taip apramindamas vis labiau apie protokolus ir draudimus niurzgančius vairuotojus. Tada prie mūsų, gido ir šoferių prisijungia smalsūs lietuviai, pavydžiais veidais išklauso mūsų pageidavimų ir po truputį išgeriama kava, parūkoma. Autobuse kaip tik likusios dvi ar trys laisvos vietos, Ignas sėdasi pačiam prieky su gidu, kurį pavadinkime Vytu (vardas pakeistas), o aš esu pasodinamas maždaug per vidurį su garbingo amžiaus vyru. Nespėju įsitaisyti, kai tarp manęs ir to pono užmezgama šnekta apie keliones. Pasirodo, jie važiuoja iš Ispanijos. Parodo jis man savo filmuotą medžiagą, fotonuotraukas, pasakoja apie įvairius Europos miestus. Tikrai išsilavinęs ir draugiškas ponulis pasitaiko. Vytas per mikrofoną pasakoja apie Austriją. Kažkur netoli Graco (Graz) miesto pravažiuojam pro pasakiško grožio didžiulį žydro vandens ežerą Alpių kalnuose. Kol judam link šiaurinės Austrijos, paskaitykim kaip sekėsi kolegom Rasai ir Domui tranzuoti nuo degalinės Shell, kur paskutinį kartą juos tematėme:

Mes dar Italijoj, bet turbut ne vienas nepagalvojo, jog sekantis musu susitikimas bus gimtuosiuose Druskininkuose uz keliu dienu :) Su Rasa pradedam eit per furas, tikedamiesi rast transporta i Austrija. Pereje per tikrai nemaza stovejimo aikstele, paciam gale isvystam vienisa krovinini sunkvezimi. LT numeriai! Negalim patiket. Prieinam prie kabinos, duris atveria malonus senukas. Ikalbinejom ji kokias 5min ir pagaliau jis sutinka mus veztis namo! Issisiepe iki ausu sulipam i  kabina ir pradedam ilga kelione namo. Senukas labai malonus, kalbantis graziu zeimaitisku akcentu, nors gyvena Garliavoj. Keliavom su juo iki pat Kalvariju, kadangi sustoje nakvynems degalinese kiti irgi stodavo 8 valandu poilsiui. Senukas mus visada maitindavo: isvirdavo sriubos, kavos, lietuviskos desros su duona. Taip pat prieme i savo kabina nakvynei, nors sake jau yra nukentejes nuo pakeleiviu, kai nerado savo telefono. Jam pakako musu teigiamo atsakymo i klausima: “Ar jus saziningi?” ir jis mumis pasitikejo. Taip praleide su juo 3 dienas, apie 9h ryto mes islipam kalvariju aikstelej, dideliausiai padekojam ir  nueinam i degaline. Rasai siulau dar pratranzuot per Lietuveles provincijas, bet kadangi jai reikejo dar siandien lekt i Vilniu del stojimu, issikvieciu sese kad atvaziuotu pasimt. Uz valandeles atlekia universalas ir mes linskmai parvaziuojam i gimtuosiuos Druskininkus:)

Paskui stojam prie didžiulio restorano, esančio pamiškėj už autobano. Viena lietuvė mums pagamina saldžios karštos košės. Skanu. Dar duoda kumpio ir juodos duonos. Ačiū. Ignas pasakoja, kad gidas Vytas ypač geras žmogus, kad apkeliavęs visą pasaulį. Sėdim ant akmenų gražiam kiemely, Ignas kužda, kad jiedu su gidu turi bendrų pažįstamų ir, kad Vytas mus pasiryžęs kad ir į Lietuvą parvešt! Dar tyliai apsvarstom esamą situaciją, pasitariam ir laukiam grįžtančių keliautojų. Paskui restorane pasinaudojam tualetu. Tokio dydžio ir grožio tualeto nesu niekur matęs.

Taigi, susėdam į savo vietas ir tęsiam kelionę per kalnų šalį. Važiuojant dideliais šlaitais atsiveria nepakartojamos Alpių panoramos, slidinėjimo trasos, tolumoj matosi gyvenvietės ir pavieniai namukai. Keliai idealios būklės, mašinos vien naujos. Tokia jau ta Austrija. Toliau kalbu su naujuoju draugu, paliečiam politikos, ekonomikos klausimus :D Paaiškėja, kad pastarasis yra beveik mano kaimynas Vilniuje! Vakarop priartėjam prie Vienos. Kažkurioj degalinėj pagal viską turėtų mus išleisti, bet nežinia ką ten Ignas su Vytu rezga. Pravažiuojam pro daugybę tunelių. Degalinių tiesiog nėra! Mums tas arba į naudą, arba ne. Žilstelėjęs mano draugas jau pradeda dairytis ir tarsi laukia kada susirinksiu daiktus ir atlaisvinsiu jam sedynę. Suprantu aš jį, tokiam amžiuj visai neblogai kojas ištiesti. Pralendam dar po kelis tunelius, viadukus ir Mocarto miestas paprasčiausiai pravažiuojamas. Man neramu darosi, nes nežinau ką ten sumąstė kolega Ignas. Prieinu aš prie jo ir, pasirodo, mes važiuojam į Bratislavą. Hmm.. Nu gerai, pasiblaškysim naktį kur nors mieste, įverksim alučio ir ryte judėsim jau rytietiškais Europos keliais… Jau gerokai sutemus privažiuojam A-SK sieną, bet joje nėra nei vieno žmogaus, todėl paprasčiausiai įvažiuojam į Slovakijos teritoriją. Tada stojam aikštelėj prie valiutos keityklos, skubu į lauką susitikti su Ignu ir pasitart kaip čia viskas vystysis toliau. Ir sulaukiu gerų žinių. Labai gerų. Gidas Vytas mus priims į savo viešbučio kambariuką, o rytoj visi kartu važiuosim į Lietuvą! Nu nerealu! Sakau, ar gražu čia taip, bet Ignas atkerta kad jau labai gerai susidraugavo su gidu ir jokių problemų nebus. Ta proga sutraukiam po cigariuką, išsikeičiam kronų ir sėdam atgal į vienos turistinės agentūros autobusą.

Po keliolikos minučių įvažiuojam į kiek niūroką Bratislavos miestą, kertam prekybos centrų rajonus ir artėjam prie panašiam rajone įsikūrusio viešbučio. Senukas klausia kur mes dėsimės, aš jam trumpai ir aiškiai atsakau, kad į viešbutį priims gidas. Akyse matosi žmogelio nepasitenkinimas (o gal pavydas), bet nuraminu jį paguosdamas, kad jau rytoj judėsim savais keliais. Sumelavau, bet iš situacijos kažkaip suktis reikėjo. Nelabai jauku man buvo, kad užimu laisvą vietą, kurioje galėjo ilsėtis senos pavargusios kojos, bet vieta nebuvo išpirkta. Be to, gidas pasakė ir šventa. Per daug nešmėžuodami keliautojų ir viešbučio administracijos akyse, greit įsikuriam gido kambary. Ignas užsiema vietą ant grindų (sako jau pripratęs), o aš miegosiu lovoj. Apsitvarkom daiktus, išsiplaunu galvą. Vėliau į kambarį įeina gidas su dviem vairuotojais ir garsiai svarsto „tai gal pas mus, Vytai“, „ne, davai pas mane sėdam“, „baik, taigi studentai kambarį užėmę“. Mes greit atsiprašom ir, pasiemę kronų, einam į netoliese esantį Tesco prekybos centrą. Pasiemam po kelis alaus, daug pistacijų ir grįžtam link viešbučio. Prie įėjimo pasišnekam su prieš tai kreivokai į mus žiūrėjusiom moterim. Pagiria mus, padrąsina ir siūlo „varyt kartu į Lietuvą“. Atsidėkodami už gerumą, lietuvėm papasakojam kelis egzotikšesnius kelionės nuotykius. Grįžtam į kambariuką, įsijungiam teliką, atsikemšam alaus, valgom riešutus ir džiaugiamės netikėta linkme pakrypusia kelione. Ne už ilgo grįžta jau šiltas Vytas, iki vėlumos kalbamės apie keliones. Pasirodo, šis geros valios žmogus perėjo Himalajų kalnus, apkeliavo visą Peru ir dar kur tik jis nebuvo. Pastatę ausis klausomės patyrusio keliautojo pasakojimų. Vėliau atskleidžiama gido kasdienybė – geras uždarbis, milžiniškas nuovargis, klientų įkyrumas ir panašiai.

Liepos 26 d. Ketvirtadienis (19 diena)

Anksti ryte, apie pusę šešių, suskamba žadintuvas. Gidas jau kažkur išėjęs. Palendu po dušu, susitvarkom daiktus ir apsimiegoję lendam į kiemą. Grįšta Vytas, siūlo kartu nueit papusryčiaut, bet vienareikšmiškai nesutinkam. Dar suvalgysim kokių piktų kauniečių porciją! Renkamės prie autobuso, laukiam gido, kraunamės daiktus ir pan. Jaučiu kaip aplinkinių tautiečių žvilgsniai bado man nugarą. Bet spjaunu į jų nuomones ir ramiai lipu į autobusą. Sėdu vėl į tą pačią vietą, visi ramiai sulipa ir turim tuoj pajudėt. Bet yra vienas bet. Įlipa gi mano draugas, su kuriuo vakar taip įdomiai visą dieną šnekėjom, ir visų akivaizdoj su manim pasisveikina maždaug taip „Ką?? Per visą Austriją vežiau ir dar per Lenkiją reiks? Taigi jauni! Ką, patys grįšt negali?!“. Visiškai nelinksmi draugužio žodžiai kiek nuslopinami gido pasiūlymu būt truputį draugiškesniems. Senukas gerokai užsiparinęs sėda į gretimą vietą, prie manęs sėdynę deda jo žmona, taip pat labai „maloniai“ sutikdama naują bendrakeleivį: „Geriau jau jo nebūtų!“. Aš, žinoma, mandagiai patyliu. Patyręs šiltą lietuvių meilę, be galo trokštu užmigt ir kuo greičiau pervažiuot Lenkiją. Ignui prieky su Vytu sekasi kur kas geriau: jis juokauja kartu su žaviu moterų būreliu, pasakoja mūsų kelionės peripetijas, visi juokiasi.

Kertam Čekijos kampą, įvažiuojam į Lenkiją. Padarę kelis sustojimus, pravažiuojam Čestochovą (Czestochowa), vakarop atsiduriam Varšuvos kamščiuose. Jau sutemus įjungiami autobuso televizoriai, rodomas italų koncertas Rusijoje. Po truputį atvėsta ir ryte ne itin draugiškai pasirodžiusi porelė, moteris pasiūlo jogurto, duoda kelis saldainius. Parašo Domas ir Rasa. Jie taip pat netoli Varšuvos, bet grįš tik rytoj.
Apie antrą valandą nakties įvažiuojam į Lietuvą, esam paleidžiami Statoil degalinėje netoli Kalvarijų. Dėkojam nepaprastai geram žmogui Vytui, visai kompanijai. Sėdamės ant bardiūro, laukiam kol išvažiuos autobusas. Geri vis tik lietuviai žmonės, būna, aišku, visokių, kaip ir visur, bet apskritai manau, kad mums labai pasisekė. Persirengiam, nes naktys šaltos, pasiemam po kelis pigaus gero alaus. Jausmas visiškai nepatirtas apima: parsibastėm iš tolimų kraštų, mes namuose. Gerai tai ar blogai? Bet kokiu atveju abu esam patenkinti. Skambinėjam draugams, kad kas atvažiuotų paimt, bet sekasi sunkiai. Tai nežino kur, tai negali, tai koją skauda, tai dar koks velnias. Atvažiuot sutinka Robertas, bet truputį vėliau, nes dabar dirba naktinėj pamainoj. Taigi, dar turim apie tris valandas… Nusiperkam dar po vieną alaus, sėdim, ilgai šnekam……… Nuotykiai geresni vienas už kitą. Viskas. Baigta. Kas toliau?

Ignas ir Paulius. Lietuva - namai

Ketvirtosios – paskutiniosios – dalies pabaiga.

IŠVADOS:

  • Maršrutas: LT – PL – CZ – A – D – A – I – V – I – Sicilija  – I – A – SK – CZ – PL -LT
  • Keleiviai: Rasa (19 m., studijuoja architektūrą) ir Domas (19 m., mokosi telekomunikacijų fiziką), Paulius (20 m., studijuoja grafinį dizainą) ir Ignas (20 m., mokosi istoriją)
  • Nuvažiuotas atstumas: apie 7000 km
  • Kelionės trukmė: 20 dienų
  • Transportas: Automobilis, autobusas, fūra, keltas, traukinys, tramvajus, metro. Nuo 30 km/h tramvajumi iki 220 km/h lengvuoju automobiliu. Nuo 63-ių Škodos iki 07-ų Audi Q7.
  • Išlaidos:  300-400 € žmogui. Rasa išleido tik 200!
  • Įvertinimai: autostopui duodam 8-9 balus, visai kelionei apskritai – 10 su pliusu.
  • Įspūdžiai: neišdildomi

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo. 

Gyvenimas yra knyga. Nekeliaujantys skaito tik vieną jos puslapį…

17 thoughts on “Pakeliui į Siciliją (IV dalis. 15-20 dienos. Išvados)

  1. ne tas žodis :) kitais metais tikiuosi lėksim dar žiauriau, jei kai kas i Ameriką neišvažiuos :)

  2. Nu va, baigėsi kelionė. Nereikia net niekur kojos kelt. Paskaitai ir jau kaip apkeliavęs jaučiuosi. Dabar galesiu sakyt:”atsimeni kaip su seniu apsiverkusiu turistiniam autike sėdėjai” ;)
    Gera kelionė buvo!

    P.S. keista, kad tu ir Rasa studijuojat, o Domas su Ignu mokosi :D

  3. Bozhe moj…isties: perskaites visas dalis galima pasijausti lyg pakeliavusiam po Europa…Amazing story! Jooo, ash labai noreciau taip pakeliaut, kiek ispudziu, kiek nuotykiu…belieka tik tai patirti savu kailiu:) Tuoj, Pauliau, savo kelioniu knyga ishleisi!:)

  4. ačiū už palaikymą :) laukiu kitos vasaros, naujų nuotykių… dar labai norėčiau pabėgt kur nors šią žiemą, skambant, pavyzdžiui The Cure feat Nina Simone – A Forrest (trentmoller edit) ……………

  5. Gerai pavarėt. Reiks prisiverst perskaityt perskaityti viską :). Domas antram kurse studijuoja? Aš tą patį, tik pirmam.

  6. Buvau. Šveicarija, Prancūzija, Andora, Gibraltaras. Jau beveik baigtas aprašymas :).

  7. sesioliktos dienos pirmas posmas primina isterine panika :D kazkiek pazistamas tas jausmas kai reikia laukt ilgai tranzuojant :] teko tik viena karta isties ilgai, kai su kolega islipe nakty prakeikem lenkija nes niekas neime, na ir individualiai pora kartu taipat esu prakeikus autostopa :D beje ar cia ne laiko gaisimas klausinejant vietoj to kad stotis ant issukimo is degalines? bent sitas budas man labiau patinka, isvaziuojantys turi laiko paziuret kas tranzuoja o salimais pravaziauojantys arba “praskrendantys” sudaro dar papildoma keliu procentu galimybe kad sustos :D o jei dar autostradoj varo furos, buna kad isauga tos galimybes nes furistai su racijom gali pranest galiniam kad paimtu ;) dar vienas dalykas kodel visada vaziuojat iki galutiniausio tasko? kartais kad ir 20km iki kol isleis bet galima pamatyt labai gera vieta tranzavimui ir islipt joje tuo paciu laikas juk niekur nedingsta, stoveti paskui ar stoveti dabar. laimingai jums ten baigesi. seip dar sitam pasakojime tikejaus kad vistik islaipins Bratislavoje :D idomu kaip butumet kapstesi ir tolimesne eiga, identiskas kelias nuo Bratislavos namo kurio teko irgi grist, ir tas cekijos kampas, nors teisingiau butu buve kapanotis E75 ir kad taip nepadarem labai gailejomes veliau. (labas Juliau! :D)

  8. Puiku, kad savo savo jegom, i su savo ismone ir kantrybes pagalba aplanket senaja Roma, Venezia, oi..pavydziu…Sicilija…
    Bet jei pavarytumet i Graikija, ten butu kaip namie- t.y.lietuvoj..ramu, gera, lauko zoles,zmoniu paprastumas ir visada silta…

  9. as irgi kazkada esu tranzavus, bet siek tiek ekstremaliau, sekmes kituose tranzavimuose! italijoje man nepatiko tranzuot, tai pati slyksciausia tranzavimui vieta

  10. Vyrai saunuoliai (zinoma ir mergaitei),
    Kaip susizavejusi skaiciau visa jusu istorija, pasaka!!!
    Saunuoliai!!!

Comment

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s