Eurotrip 2010 (I dalis)

Kaip ir žadėjom, 2010-ųjų liepos 6 d. išvykstam į kasmetinį pasitrankymą po Europą. Dviese, su Domu. Kelionės tikslas buvo aplankyti tris draugų taškus — Hanesą Šveicarijos kalnuose, visą būrį draugų Liublijanoje bei kaimynę, seną draugę Rūtą Kroatijos perliuke Dubrovnike.

Prieš kelionę nėra juntamas toks jaudulys, koks būdavo prieš tris keturis metus, kai prasidėjo pirmieji tranzai į Prahą, į Siciliją. Tačiau kelionė laukiama labai stipriai — kiek gi galima trūnyti gimtuosiuose Druskininkuose?

Taigi, pradedam.

Liepos 6 d. Willkommen in Deutschland

Antradienio rytas, nors ir ne toks ankstus, prasideda šmutkių krovimu. Keli šortai, kelios maikės, keli džemperiai, higienos reikmenys, kažkiek maisto, didelis celofano gabalas, miegmaišis, fotoaparatas. Daugiau nieko nereikia. Kuo mažiau daiktų — tuo geresnė kelionė — šv. Trejybės dėsnis. Šiandien nereiks kažkokiu būdu belstis į Kalvarkę ir iš ten tranzuot per, švelniai tariant, atsibodusią Lenkiją. Šįkart kelionę pradėsim kur kas civilizuočiau — skrydžiu Kaunas—Frankfurt-Hahn. Balsuot pradedam apie 13 valandą Druskininkuose, lėktuvas iš Kauno išskrenda 16:55. Pusvalandį pastovėję suprantam, kad “pramazint” lėktuvą būtų liūdnoka — reiktų kelias dienas kvepuot lenkiškų fūrų išmetamom dujom. Po kelių minučių prilekia Domo mama, pameta mus iki Alytaus, nuo ten pasigaunam mokytoją, kuri važiuoja į Kauną. Super. Kaune būnam apie trečią, pasitrankom po sovietik turgelį kažkur, berods Šilainiuose, kol atvaro Domo dėdė ir mus nuveža į Karmėlavos oro uostą.

Apie 18 valandą vietiniu laiku nusileidžiam Frankfurt-Hahn’e, Vakarų Vokietijoj, tarp Frankfurto miesto ir Liuksemburgo. Nors šitam oro uoste esu ne pirmą kartą, reikiamos krypties — rytų — ieškom orientuodamiesi pagal saulę (kartais tai patikimiausias būdas). Netoliese randam supermarketą, užkandam, įkalam truputį vokiško alaus ir po atidaromosios vakarienės, bemaž 19 valandą pradedam balsuot Simmern kryptim. Labai greit sustoja Golf V Plus, du bičiukai gerai nusiteikę ir pameta mus keliasdešimt kilometrų. Dar po keliolikos minučių sustoja mergina su sena mašina ir veža mus dar apie 60 km. Paleidžia didžiuliame parkinge-kavinėje-degalinėje, geroj vietoj — ant E31 kelio link Karlsruhe. Ant išvažiavimo bandom tranzuot į pietus, bet jau temsta, mašinų gana mažai. Autostrada dideliu greičiu lekia nemažas srautas naujutėlių Audi, Mercedes, BMW. Tikras vokiškas pasididžiavimas. Nujaučiam kad čia teks praleist naktį. Šiandien daug pasistūmėt ir neplanavom, todėl einam į mažą ramią kavinę, užsisakom litrą Fax alučio, ir kartu su vokietukais žiūrim futbolą — Pasaulio čempionato pusfinalį Urugvajus vs. Nyderlandai. Olandai laimi 3:2. Po futbolo, apie 22 valandą už kavinės susirandam gražią aukštą pievą prie miškelio. Iki didžiosios Reino upės kokie 5-7 km. Pasitiesiam celofanus, miegmaišius, išsivalom dantis ir gulamės. Ryt prasidės grynas tranzas.

Liepos 7 d. Pietų Vokietijoj

Pirma naktis buvo velniškai šalta. Apsirengiau viską, ką turėjau — vistiek sušalau, nuolat pabusdavau. Bundam anksti, gal puse šešių. Prašvitus pasimato gražus Reino Krašto-Pfalco kraštovaizdis (maži miestukai su bažnytėlėmis kyšo tarp žalių kalvų). Greit susipakuojam daiktus ir po kelių minučių atsiduriam tame pačiame parkinge. Balsuojam ant išvažiavimo. Anksti ryte vis dar labai šalta. Po truputį kylanti saulė savo spinduliais šildo per naktį sušalusius kūnus. Gera…

Po valandžiukės sustoja du juodadarbiai vokiečiai su Škoda Octavia. Važiuoja jie berods iki Strasbourg, sutariam kad pametės iki Karlsruhe (apie 140 km). Vienas iš vokiečių kalba angliškai, kitas vos kelis žodžius pralemena, bet bendraut nori (ypač nekalbantysis angliškai), todėl važiuojam linksmai. Sako, būna trijų rūšių krūtinės: didelės, labai didelės ir šveicariškos. Kaip vėliau įsitikinom, vyrukai klydo — šveicariškos krūtinės visai nesiskiria nuo vokiškų ar itališkų. Paleidžia kažkur netoli Karlsruhe. Šviečia saulė, darosi karšta. Prie mažo viešbutuko, aikštelėj, užkandam, išsidžiovinam plačius celofanus, sušlapusius per šaltą naktį. Suspėjam ir gerokai pasijuokt iš savęs, iš lietuviukių, darančių bardaką turtingose vakarų Vokietijos žemėse. Paskui pasigaunam vokietį su nauju Passatu, jis gražiu keliu mus nuveža iki tinkamos vietos tranzui link Stuttgarto. Grožimės Badeno-Viurtembergo žemės vaizdas ir miesteliais. Toliau tranzą tęsiam ant nusukimo į E52 link Stuttgarto. Labai karšta, nėr pavėsio. Srautas gana nedidelis. Daug bestogių Porsche, BMW. Po pusvalanduko prisistato Autobahnpolizei (gaila, kad ne Kobra 11 vyrukai), parodom pasus ir paleidžia. Policajai čia vertinami, ne taip kaip Lietuvoj. Kalba angliškai ir linki sėkmės. Pasigaunam moterį su VW Polo, kuri pavežės mus iki Stuttgarto prieigų. Moteris iš Bavarijos, todėl gerai nežino šių vietų, nuolat sekam ženklus, kad “nepramazint” nusukimo į pietus. Kalbam apie futbolą (beje, vokiečiai gerai šneka angliškai, neturėjom jokių problemų), vairuotoja sako šįvakar sirgsianti už ispanus, nes vokiečiai per daug užrietę nosis. Keista. Polo “laiko” 130-150 km/h, įsigudrinam pražiopsot reikiamą nusukimą į E41 kelią. Šaizė. Paleidžia nelabai geroj vietoj, tenka palei autobaną eiti bemaž 8 km, turint omeny kuprines ir karštį, tai nėra labai jau didelis malonumas. Be to, neturim geriamo vandens. Bet kito pasirinkimo nėra — įėjus į E41 ženklas rodo, kad sekanti degalinė už 6 km. Sparčiu žingsniu kapojam iki degalinės, kur galėsim tranzuot. Randu Vokietijos vėliavėlią, pasiimu. Jau visai prie degalinės vėl prisistato Autobahnpolizei, vėlgi mandagiai patikrina pasus, perspėja, kad autobane negalima vaikščioti ir paleidžia. “Litauen..” — atsidusdami turbūt pamąsto pareigūnai. Velniškai karšta. Degalinėj nusiperkam labai brangaus bet pasiutusiai šalto Sprite. Kelioliką minučių gaivaliojamės, tyrinėjam atlasą. Paskui vėl bėgam Sprite’o — labai jau gardus ir gaivinantis gėralas. Vėl tranzuojam ant išvažiavimo į autobaną. Prieina senas hipis, keliaujantis senu Mercedes kemperiu į Lindau, miestą-salą, esančią ant Bodeno ežero kranto, netoli Šveicarijos-Vokietijos-Austrijos sienos. Nesutinkam. Paskui, žinoma, gailimės.

Po gero pusvalanduko sustoja bičiukas su Peugeuot 307, važiuojantis į Konstanz, kuris, pasak vairuotojo, yra “nice place to stay”. Miestukas yra prie pat sienos su Šveicarija, vakarinėje Bodeno ežero (dar vadinamas Konstanco ežeru) pakrantėje. 80 tūkst. gyventojų. Į šį didelį ežerą šioje vietoje įteka Reinas. Vyrukas, ką tik baigęs mokslus Prancūzijoj, veža mus apie 200 km. Atvažiavę į Konstanz nepasigailime — kurorto atmosfera, graži aplinka, žalia plati upė ir gražus senamiestis. Ko daugiau reikia. Taigi nusprendžiam čia pasilikt, pailsėt, pažiūrėt futbolą (Vokietija vs Ispanija) ir rytoj traukt į Šveicariją. Oras puikus, maudomės upėje, šokinėjame nuo tilto, ilsimės ir grožimės pietų Vokietijos perliuku. Šiose vietovėse gyventa dar akmens amžiuje. Apie 100-aisiais metais čia įkurta romėnų gyvenvietė Constantia (pavadinta imperatoriaus Constantius Chlorus garbei, kuris čia įkūrė tvirtovę). 585 m. Konstance įkurta vyskupija, viduramžiais miestas tapo religiniu centru. Čia buvo nutiestas vienas iš nedaugelio tiltų per Reiną regione. 1414–1418 m. mieste įvyko religinis Konstanco susirinkimas. II pasaulinio karo metu miestas beveik nenukentėjo, kadangi bombardavimų metu naktimis mieste buvo paliekamos degti šviesos; taip lakūnai buvo suklaidinami, kad čia jau Šveicarija, kurios visi miestai būdavo apšviesti naktį.

Velniškai geras jausmas atvykti į tokį gražų miestelį to visai neplanavus. Išsimaudę pavaikštom po miestą, apžiūrim miesto gynybinę sieną-tvirtovę, jaukų senamiestį, katedrą. Miestas turi ir universitetą. Tikrai smagi vietelė. Rekomenduočiau važiuojantiems pro šalį būtinai aplankyt. Artėjant vakarui susirandam didelį supermarketą, nusiperkam maisto, alučio. Pasidarom mini pikniką (kelionių metu tokius piknikus vadinam valkatynu, nes kuprinės, daiktai, daug maisto ir daug alaus sumesta į vieną vietą atrodydavo nekaip), parkely stebim vaikų futbolą. Mieste pakankamai neblogai išvystytas dviračių eismas. Pavydim. Vakare traukiam atgal į senamiestį ieškot bariuko, kur galėtumėm pažiūrėt fūlę Vokietija vs Ispanija. Po mažu ima skaudėti nugaras, labai norisi nusimesti alum papildytas kuprines. Randam kiemo barą netoli katedros, sėdimų vietų nulis. Metam kuprines ant žemės, atsidarom alaus (be jokios abejonės, savo) ir stebim mačą. Žinoma, sergam už vokiečius. Tačiau laimi ispanai. Ech… Po futbolo, apie 23 val. einam už miesto ieškot vietos nakvynei. Klaidžiojimai trunka ne taip ir trumpai kol randam labai aukštą žolę miesto pakrašty kažkur tarp parduotuvių ir auto salonų. Vietelė ne iš romantiškųjų, bet pasirinkimo nėra.

Liepos 8 d. Šveicarijos šturmas

Dar viena velniškai šalta ir drėgna naktis. Ypač man. Domą žadinu anksti ryte, auštant. Negaliu kentėt. Aukštai keldami kojas, kaip gandrai, nešdinamės iš pievos. Grįštam į dar miegantį miestą, Reino upėj apsiprausiam, susigražinam prekinę išvaizdą, susitvarkom ir judam Šveicarijos link. Kertam pėsčiųjų-dviratininkų tiltą, einam per visą bundantį miestą. Septintą valandą ryte įžengiam į Šveicariją. Aikštelėje mus pasveikina Audi R8. Domui tai — dar viena nauja šalis sąskaitoje, aš čia esu buvęs lygiai prieš 10 metų. Ieškom 13-o kelio į Schaffhausen, bet sekasi sunkiai. Tenka pagrybauti ir po ariamų laukų vietinius keliukus. Tada ateina gėdingiausia akimirka kelionėje — policija užmato mus besidžiovinančius šlapius skudurus prie pat kelio. Šveicarijoj! Vėliau kelionėje vis klausdavom savęs kas mums šovė į galvą, kad taip kvailai pasielgėme, juk čia ne Lenkija! Pareigūnai privažiuoja su dideliu nauju Volvo XC70, patikrina pasus, paklausia kur ir kaip keliaujam ir paleidžia… Baisi gėda. Tikri euro valkatos…

Tęsiam kelionę ir netrukus atsiduriam Tägerwilen miestely, ten susirandam nusukimą į Schaffhausen 13 keliu, ir pradedam balsuot. Po 20 minučių stoja simpatiška moteris (per visą kelionę daugiau nei pusė stojusių vairuotojų — moterys!) su VW Golf V, važiuojanti tiesiai į Schaffhausen. Šnekam apie keliones, Šveicariją. Grožimės jau siaurėjančiu Bodenso ežeru, šveicariškais kaimukais. Tikrai gražu. Schaffhausenas mus pasitinka rytine šildančia saulute, ryškiai žaliomis Reino srovėmis, kurios šioje vietoje iš Bodenso vandens sudaro gana sraunią upę. Dar vienas nuostabus miestelis mūsų kelionėje. Ant kalvos matosi pilis, senamiestis, bet šįkart aplenksim Schaffhauseną, nes pėsti trauksim Reinu žemyn — pasižiūrėti vandeningiausio Reino krioklio (Rheinfall) Europoje. Tai buvo planuotas objektas mūsų kelionėje, prie krioklio su tėvais buvau 2000-aisiais, įspūdingas gamtos kūrinys. 5-6 km žygiuojam paupiu į pietvakarius, stebėdami įspūdingą upę, gražius šveicarų namus. Beje, šiek tiek apie Reino upę. Reinas — vienas iš srovingiausių ir reikšmingiausių Europos vandens kelių. Nuo ištakų iki žiočių upės ilgis yra maždaug 1300 kilometrų. Reinas išteka Alpėse ir tekėdamas per 8 šalis, Nyderlanduose įteka į Šiaurės jūrą. Upė teka per tokius miestus kaip Bazelis, Strasbūras, Manheimas, Diuseldorfas, Roterdamas. Reinas taip pat žymus istorinėmis vietomis, pakrantėse buvo pastatyta daug pilių-tvirtovių.

Priešpiet pasiekiam tikslą — 150 metrų pločio ir 23 metrų aukščio krioklį, susiformavusį maždaug prieš 17 000 metų. Tiltu pereinam į kairįjį Reino krantą, užlipam ant kalvos, kavinukėj atsigeriam alaus (žinoma savo) ir einam pirkt bilietų į krioklį. Bilietai nebrangūs — logoritmavus vietinius frankus į litus, gaunasi apie 10-15. Netoli krioklio, kavinėj, mielai suvalgytume ledų. Porcija — 15 eurų… Ačiū, kitąkart. Kalva leidžiamės žemyn apžiūrėti krioklio. Vaizdas priverčia stabtelti ilgam. Vidutinė krioklio tėkmė — 700 kubinių metrų vandens per sekundę (maždaug 100-200 kubinių metrų žiemą ir apie 700–1000 vasarą). Krioklys susiformavo per paskutinį ledynmetį (prieš 15 000 metų). Čia praleidžiam gerą valandą vėpsodami į protu nesuvokiamą kiekį vandens purslų.

Po pietų paliekam Reino krioklį ir kopiam į ilgą kalną. Ieškosim E41 kelio pietų kryptimi, link Zurich. Tiesa, į Ciurichą mes nevažiuojam, draugas Hanesas gyvena Unterterzen kaime St. Gallen kantone, šiaurės rytų Šveicarijoje. Gana greitai pasigaunam jauną mamą su dviem mažais vaikais, lekiančią Ciuricho kryptimi. Moteris tikrai lekianti, autostradoje mažiau 150 km/h nevažiuoja. O važiuoja ji, pasirodo, ne į patį Ciurichą (kuriame, pasak jos, “nothing special”), bet kažkur į rytus nuo Ciuricho. Mums tinka, netgi labai. Važiuojam kartu apie 100 km. Išsiaiškinam, kad šveicarai šneka vokiškai savo dialektu, t.y. swiss-german ir paprasti vokiečiai jų nesupranta. Taip pat pasakoja, kad Šveicarijoj galima važinėti praktiškai tik naujomis mašinomis, nes yra daugybė ekologinių ir kitokių normų. Paleidžia mus prie Reichenburg kaimelio Schwyz’o kantone, šalia ežeriuko. Vos už pusės kilometro stūkso galingas Alpių kalnų masyvas. Kieme temperatūra kyla iki 33 laipsnių. Ach kaip būtų gerai išsimaudyti. Ieškom priėjimo prie ežero, bet visur užtverta, visur privat… Nieko nepešę, perkaitę iki kaulų smegenų judam toliau. Iki Unterterzeno lieka vos 30 km. Gana greit susitranzuojam vyrą, nekalbantį angliškai. Išgirdęs “Unterterzen”, vairuotojas linksi galva. Super. Lekiam kartu. Mašinoj pasiutusiai šalta, kondicionierius veikia maksimaliai. Netrukus priartėjam prie ledyninės kilmės Walensee (Valeno) ežero, prie kurio ir įsikūrės mažas miestelis Unterterzen. Ežero plotas — beveik 25 km², vidutinis gylis — 105 m. Pietinėje pakrantėje, prie didesnio miestelio Quarten ir yra įsikūrusi Unterterzen gyvenvietė. Atvažiavę į tikslą mažumėlę prasižiojam — vaizdas užburiantis: kelių kilometrų aukščio galingi Alpių kalnų šlaitai “neria” į žaliai mėlyną ežerą, kalvose slepiasi gražūs namukai. “Čia tai papuolėm” — pamąstom. Pats miestelis nėra kažkuo išskirtinis ar žymus, tačiau supanti gamta ir kalnai sukuria neeilinio kurorto įvaizdį. Iškart maunam į pakrantę, grožimės pasakiška panorama, laiveliais. Pasaka. Kitame krante matosi vos kelių namukų Quanten — idiliškas dviejų šimtų metų senumo kaimelis, į kurį galima nusigauti tik valtimi.

Vėliau šiaip ne taip surandam Hanesą ir jo namus. Įsikuriam gražiame name su kvapą gniaužiančiu vaizdu į Valeno ežerą ir didingas Alpes.

Hanesui 25-eri, laikinai dirba anglų kalbos mokytoju, su drauge Indre planuoja išvažiuoti gyventi į Malaiziją. Namuose liko vienas, nes tėvai išlėkė atostogų į Italiją. Hanesas metus yra mokęsis Vilniuje, gana gerai pažįsta Lietuvą, todėl apsidžiaugia lauktuvių gavęs žalių devynerių butelaitį.

Vakare sėdim terasoje, užkandam, šnekamės apie Šveicariją, grožimės vaizdu, kuris mūsų giliu įsitikinimu yra pernelyg geras (pavydim). Pavalgę nutariam eiti nusimaudyti. Leidžiamės nuo kalno, atsirakinam vartelius (patenkam į Haneso senelių privačią teritoriją) ir patenkam į akmenuotą pliažiuką. Vaizdas — be žodžių. Turškiamės išsišiepę — gaivus vanduo, vis dar pribloškiantis vaizdas ir kelionės nuotykis primena dėl ko verta gyventi. Eidami namo išgirstam Haneso kaimyną grojant tradiciniu Šveicarijos kalnų instrumentu tiba — didžiuliu keletos metrų ilgio pučiamuoju. Pajaučiam tradicinio šveicarų kaimo gyvenimo ramybę…

Liepos 9 d. Kalnų ereliai

Šiandien atsikeliam gerai pailsėję, išsimiegoję. Pusryčiaudami nusprendžiam šiandien šturmuot kalnus — vistik kalnai yra mūsų vienas iš kelionės tikslų. Planas pradedamas vykdyt tučtuojau. Pasiemam kuprinę, fotiką ir šokam į Haneso mašiną. Keliasdešimt kilometrų lekiam į rytus, Lichtenšteino link, dar sustojam supermarkete apsiprekint. Hike’inam iš visos dūšios — užlipam net į 2222 m. viršūnę Leist. Malamės po žiemos slidinėjimo trasas, dažniausiai stačiais arba labai stačiais šlaitais. Vakar tiba mums grojo Haneso kaimynas, šiandien kalnuose varpų garsais skambina švicai — mėsinių pieninių galvijų veislė, susiformavusi Šveicarijos Alpėse. Švicai yra žinomi kaip labai stambūs galvijai didelėmis, tankiais plaukais, tarsi kailiu apžėlusiomis ausimis. Tai ištvermingi, labai ramaus būdo, atsparūs tiek karščiui, tiek ir šalčiui, nereiklūs laikymo sąlygoms ir pašarams galvijai. Jų spalva – pilkai dvyla. Švicų pienas labai tinka sūrių gamybai. Beje, tokių galvijų yra ir Lietuvoje.

Viršuj (apie 2 km) pasidžiaugiam ir kur kas vėsesniu oru, čia temperatūra sieka apie 17-18 laipsnių, kai tuo tarpu apačioje pleškina virš 30. Reiktų pastebėti, kad haikinti šiomis, Rytų Alpių, slidinėjimo trasomis nėra taip įspūdinga kaip haikinti specialiai tam skirtomis trasomis (kaip tai darėme pernai Aukštuosiuose Tatruose), tačiau Alpės yra Alpės, vaizdai nustebins net ir daug mačiusius keliautojus. Šioje Alpių dalyje viršūnės siekia 2000-3200 m, kai tuo tarpu viršūnės vakarinėje dalyje kyla iki 3000-4300 m. Alpės susidarė maždaug prieš 30-35 mln. metų, kai Afrikos kontinentinė plokštė pajudėjo į šiaurę ir susidūrė su Eurazijos plokšte, kurios kraštas palindo po Afrikos plokšte. Dabartinę formą Alpės įgavo veikiant erozijai, ypač dėl ledynų veiklos ledynmečių laikotarpiais. Kasmet Alpės “paauga” 1-2 mm.

Grįždami namo darkart užsukam į supermarketą, nusiperkam alaus, maisto. Beje, kainos Šveicarijos marketuose nėra labai mažos, bet įkandamos. Vakare išverdu sriubos su vištiena, terasoj vakarieniaujam, ragaujam šveicarišką alų, rytoj planuojam aplankyt perliuką Liucerną. Vakare gurkšnodami vėl einam prie ežeriuko. Pasakiškos atostogos tęsiasi.

Liepos 10 d. Kelias į Liucerną

Žadintuvas skamba 9 valandą ryte, keliuosiu prausiuosiu, Domui sekasi sunkiau. Vakar, pasirodo, jis “pasisėdėjo” ilgėliau su Hanesu. Šiandienos planas — aplankyt Liucerną. Oras puikus, karšta. Pagaliau galim pakeliauti be mantos. Pasiskolinam mažą kuprinę ir leidžiamės į ežero pakrantę, iš kur tranzuosim vakarų kryptimi. Iki tikslo vos 100 km, turėtume greit suvažinėt. Tačiau atsitinka kitaip. Po valandos sustojusi moteris mus paveža iki sekančios degalinės miestely Ziegelbrücke. Stringam. Rodos, srauto yra, bet nieks nestoja. Liepos saulutė kepina taip, kad tenka imtis plano B. Imam ieškoti traukinių stoties. Moteris iš degalinės paaiškina kaip nusigauti ir po keliolikos minučių mes jau ten. Iškart bandom nusiteikt gerokam piniginių ištuštinimui — net patys šveicarai sako, kad “traukiniai brangoki”. Taigi už 80 km kelionę su vienu persėdimu dviem žmonėm sumokam apie 70 eurų. Nesigailim, juk Šveicarijos traukinių linija yra viena geriausių pasauly, be to traukiniai čia yra tapę savotiška šalies vizitine kortele. Traukiniai nauji, komfortabilūs.

Į miestą atvykstam jau po pietų. Liucerna — miestas vidurio Šveicarijoje. Tai Liucernos kantono ir to paties pavadinimo rajono centras. Su 60 tūkst. gyventojų Liucerna yra didžiausias miestas centrinėje Šveicarijoje. Dėl greta esančio Keturių kantonų ežero bei Piloto ir Rigio vaizdų Liucerna laikoma svarbiausiu turistų tikslu Šveicarijoje. Vienas iš žymiausių miesto objektų yra Koplyčios medinis tiltas (Kapellbrücke), pastatytas XIV a.

Gerą pusdienį klaidžiojam po jaukų miestą. Karšta, gana daug turistų. Be sightseeing’o spėjom apsilankyti ir vietiniame supermarkete. Perkam maisto, dėžę ledų (12 porcijų), tai buvo pigiau nei pirkt 2 porcijas atskirai. Žinoma, dalį ledų teko išmesti… Prie keturių kantonų ežero pasidarėm mažą pikniką. Taip pat nusipirkau šveicarišką peiliuką (čia jie pigesni, o ir pasirinkimas gerokai platesnis nei Lietuvoj). Liucerna yra idealus miestas praleisti dienai. Atstumai čia nedideli, o pasižiūrėti tikrai yra į ką. Galima nusipirkti kelionę laivu po Keturių Kantonų ežerą.

Įdomus ir kupinas nuotykių tampa grįžimas į Unterterzen. Taigi, vakarop paliekam gražiąją Liucerną, nemažą kelią sukariam kol išeinam už miesto ir randam reikiamą kelią Ciuricho link. Balsuojam judriame 14-ame kelyje. Daug mašinų, žmonės mojuoja, šypsosi. Gera nuotaika ir mums. Netrukus stoja didelis juodaodis su juodu BMW X5 ir dviem mažais vaikais. Važiuoja į Ciurichą, sutariam, kad paleis prie nusukimo į Baar. Žaidžia krepšinį, žino Lietuvą (turim gerą krepšinio komandą), važiuoja pas žmoną palikt vaikus ir tada lėks į vakarėlį kur bus daug mergų :) Vaikai taip pat supranta angliškai, susipažįstam. Su juoduku linksmai važiuojam keliasdešimt kilų. Toliau balsuojam Rapperswil kryptim ir sustoja… Audi RS6 :) Veža nedaug, gal keliasdešimt kilometrų, bet man, šitiek girdėjusiam apie RS6, tai pats maloniausias važiavimas. Po kapotu burzgia V8 bi-turbo variklis su 520 arklių. Vos vos spustelėjus akseleratorių, greitis kyla iki 190 km/h. Vairuotojas prisipažįsta bandęs ir max greitį — 306 km/h… Prie Ciuricho ežero pasigaunam dar vieną juoduką, jis pameta mus iki Freienbach. Paleidžia ne itin dėkingoje vietoje, ant autobano. Po 5 sekundžių prisistato policajai (dėkuidie, priešpaskutinį kartą šioj kelionėj). Domas pasą palikęs Unterterzene. B#@*!!! Bandom aiškint kad mes autobane atsidūrėm per klaidą, kad jokiais būdais netranzuojam greitkely. Pareigūnas geranoriškai palydi mus į miestelį, visi trise lipam per tvorą, nurodo traukinių stoties kryptį ir palinki geros kelionės. Darkart riebiai nusikeikiam, atsidustam… Pasisekė, galėjom gaut solidžią šveicarišką baudelę…

Tačiau sėkmės laikas baigiasi — staiga Motina Žemė parodo savo galybę. Greit apniunka dangus, pradeda pūsti didelis vėjas, artinasi audra. Lietui pasipylus slepiamės stiklinėj autobuso stotelėj. Šalia praskrenda pripučiamas baseinas. Vėjas darko kitus šveicarų daiktus. Mums linksma, džiaugiamės, kad ne viskas čia taip tobula ir saldu. Bandom balsuoti stotelėje. Vėjas visiškai pasiunta, išlindus vos įmanoma išstovėti. Nuotaika vistiek puiki, gamta šėlsta — mums linksma. Stotelėj praleidžiam bent valandą, stoja daug mašinų, visi puikiai nusiteikę (turbūt juokiasi iš mūsų pakankamai apgailėtinos situacijos), siūlo pavežėti, bet daugelis siūlomų maršrutų mums netinka. Lietus nesiliauja ir nelabai planuoja liautis. Galiausiai šokam į senuko vairuojamą dvidurį mersą (angliškai nešneka), važiuojam su juo keletą kilometrų iki sekančio miestuko. Greitu žingsniu maunam į miestuko galą. Gera nuotaika po truputį blėsta — visdėlto jau temsta o ir oras toli gražu ne pats geriausias. Pasigaunam šrilankietį, dirbantį klube, su juo važiuojam dar kelis kilus. Kitaip tariant, kartojasi “kaimų tranzas”, t.y. važiavimas po keletą kilometrų taip niekur iš esmės ir nepasistumiant. Išlipam berods miestely Reichenburg. Atsiduriam neitin pavydėtinoj situacijoj, kuri liaudyje dažnai apibūdinama kaip “gili šikna”. Visiškai sutemsta, toliau pliaupia lietus. Tranzuojam apie valandą, bet nieks nestoja, išskyrus pilną mašiną girtų mergų, sustojusių pasakyti, kad neturi vietos mūsų pavežti (???). Darosi šalta ir nejauku pagalvojus apie galimą nakvynę autobusų stotelėj. Paskui nusprendžiam eiti ieškoti traukinio (nors jau vėlu). Degalinėj du bičiukai su dviduriu nauju Saab mus pasiūlo nuvežti iki artimiausios traukinių stoties. Jėga. Stoty išsiaiškinam, kad traukiniai jau nevažiuoja! Paskui paaiškėja, kad dėl liūties sugedo bėgių atkarpa. Pasigaunam kažkokį mechaniką, jis šneka angliškai, paskambina kažkam ir išsiaiškina, kad mums dar yra šansų grįžt į Unterterzen! Mes nusiperkam bilietus, sėdam į vietoj traukinio atvažiavusį autobusą ir gana ilgai važiuojam iki stoties, nuo kurios jau veikia traukinių linija… Nuo čia traukiniu greit parpučiam į Unterterzen. Sušlapę, pavargę, alkani, bet saugūs. Pas Hanesą dar likę keletas draugų, truputį pasisėdim ir greit šturmuojam lovas. Rytoj keliausim Italijos link. Kaip vėliau paaiškės, laukia toli gražu nelengvas kelias…

Pirmos dalies pabaiga.

Paulius.

One thought on “Eurotrip 2010 (I dalis)

Comment

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s