Eurotrip 2010 (II dalis)

Liepos 12 d. Beveik Italijoj

Rytas Šveicarijoj prasideda šmutkių krovimusi ir dušu. Šiandien trauksim į pietus. Artimiausių dienų planas — pro Milaną, Veroną ir Veneciją pasiekt Liublijaną. Išgeriam kavos ir ilgai nedelsdami einam atsisveikint su Hanesu.

Nutariam nesiplėšyt ir prieš tranzą dar pasidžiaugt Valeno ežeru. Tokiame ežere pasipliuškent tenka tikrai ne kiekvieną dieną, o visos jūros, kad ir kokio mėlynumo, tokio malonumo tikrai nesuteikia. Taigi susirandam viešą pakrantę su aukštu spiruokliuojančiu lieptuku ir maudomės iš visos dūšios.

Apie vienuoliktą ryto pradedam balsuot Unterterzen’e Chur kryptimi. Transporto nedaug, vistik šiandien sekmadienis. Kas keliolika minučių prašvilpia traukinys. Po kokio gero pusvalandžio sustoja pašto darbuotojas, vežiojantis įvairią spaudą. Jis mus galėtų pametėti iki nusukimo į autostradą A3, bet reikia luktelt iki dvyliktos, kol atsidarys infocentras ir jis galės sunešt siuntinius. Taigi laukiam drauge apie 20 minučių, klausom šveicaro įvairių minčių vokiškai (nieko nesuprantam). Darosi žiauriai karšta… Pagaliau sunešam dėžes ir sėdam į VW Sharan’ą. Važiuojam iki Walenstadt, išleidžia degalinėj. Nusiperkam neskanaus kavos gėrimo, kažko užkandam. Stojam ant nusukimo į autostradą. Pasipila tuzinas mašinų. Stoja kas antra! Bet tinka tik vienuolikta sustojusi. Bičiukas su VW Polo pametės mus iki Chur. Sužinojęs, kad mes lietuviai, sako, kad planuoja žygį dviračiu per Baltijos šalis. Jėga. Prie Chur, autostradoje toliau tęsiam tranzą. Velniškai karšta. Norim greičiau pasigaut mašiną, kad netektų užsiraut ant polizei. Pasigaun merginą su senu kledaru, važiuojančią į Thusis. Tinka. Rodos, po truputį judam reikiama kryptim. Tik išlipę bandom kapanotis toliau, bet darosi nepakeliamai karštai, baigiasi gėrimai. Miestely susirandam degalinę (daugiau sekmadieniais nieks nedirba), nusiperkam šalto šalto Sprite. Geriam ir su pavydu dairomės po į degalinę įriedantį transportą — motociklus, kabrioletus, keturračius ir pan. Atsigaivinę grįžtam į tranzavietę, pasidarom užrašą “I” (Italija) ir bandom laimę toliau. Ir pasiseka! Pasigaunam pagyvenusią italų porelę su nauju Seat, važiuojančią į Varese Italijoj. Sutariam, kad pavežės iki Coldrerio kaimelio (apie 10 km iki Italijos). Su italais važiuojam linksmai apie 140 km. Senukai klauso itališkų romansų, demonstruoja savo temperamento perpildytus dialogus. Pro langą žiopsom į žalius kalnus, idealiai nušienautas pievas, iš kalnų trykštančius upelius, krioklius. Kelias vingiuoja, kyla ir leidžiasi, vaizdai tiesiog pribloškia. Įvažiuojam į itališkai kalbančią Šveicarijos dalį.

18 val. išlipam didžiuliame Shell-McDonalds, visai netoli Italijos, kaip mes patys manom “be penkių minučių Italijoj” (kaip vėliau paaiškėjo, labai klydom). Taigi šįvakar planuojam kirst sieną ir nakvoti kur nors Milano prieigose arba netgi pranaktinėt pačiam mieste (kodėl gi ne?). Aikštelė pilna keliautojų — vieni keliauja lengvaisiais, kiti didesniais, treti kemperiais ir pan. Žodžiu, judėjimas yra. Tranzuojam kaip visada ant išvažiavimo, kur mašinų greitis dar labai mažas ir sustoti labai patogu. Visai neplanuotai ir nevisai laiku stringam. Labai ilgam! Kodėl nieks nestoja?! Mašinų su milanietiškais numeriais dešimtys! Stovim valandą, tada spjaunam ir einam į brangiąją degalinę apsipirkt. Kainos kandžiojasi. Nusiperkam kažkokio pyrago, pagaminto vien iš “E”, užkandam. Susikaupiam ir grįžtam tranzuot. Strigimo atvejais dažniausiai darom pertrauką (užkandos arba tiesiog atokvėpio), po kurios beveik visada pasiseka. Šįkart išimtis — tiesiog nieks nestoja ir tiek. Balsuojam dar kelias valandas, kol kantrybė baigiasi. Plano “B” kolkas neturim… Nors ir kaip apmaudu, patyrusios tranzuotojų dūšios sufleruoja pradėti žvalgytis nakvynei tinkamų taškų. Prie parkingo yra įsikūręs viešbutis, už kurio randam apleistą stovyklavietę su kokiais keturiais betoniniais stalais ir suolais. Vieta nebloga, bet miegoti dar anksti, juk šiandien Pasaulio Čiampo finalas Ispanija vs. Olandija. Labai gaila, kad finalo neišeis pasižiūrėti Milano bare. Įsitaisome McDonalde ir drauge su kitais sustojusiais keliautojais žiūrim mačą. FIFA finalas kažkur Šveicarijos McDonalde, kur mėsainis kainuoja 9 eurus…

Pasibaigus futbolui kieme pagurkšnojam vynelio. Žmonių nesumažėjo — šiltą naktį degalinės teritorija tiesiog ūžia nuo įvairių tautybių keliautojų. Po truputį susitaikom su savotišku pralaimėjimu šiandien, grįžta gera nuotaika. Dar po kažkiek laiko aprimsta ir degalinės srautai, žmonės išsivažinėja arba sulenda į kemperius. Grįžtam į nusižiūrėtą vietelę. Juokiamės iš savęs, bet trumpai, nes kyla vėjas, bus lietaus. Velniai griebtų. Greit traukiam savo celofanus, prisirenkam daug kumščio dydžio akmenų ir susikonstruojam neįtikėtiną palapinę. Kaip karkasą panaudojam stalą su dviem suolais šonuose, viršų uždengdami celofano gabalais ir taip apsisaugodami nuo piktojo lietaus. Taip pat apgalvojam ir vėdinimo sistemą — abiejuose galuose paliekam po didelį plyšį. Jaučiamės išradingi, tikri mitų griovėjai. Tačiau visko griovėjas yra įsisiautėjęs lietus, po keliolikos minučių atnešęs tikrą srovę vandens į mūsų “palapinę”. Taigi patiriam dar vieną fiasko. Susirenkam kuprines ir per stiprų lietų nešam kailius į viešbutį, tiksliau prie jo esantį stogelį (požeminę perėją). Dangus prakiūra dar stipriau, pila kaip iš kibiro. Jokių abejonių nekyla kur teks nakvoti. Laimei, temperatūra yra pakankamai aukšta, nešalta. Plius, turim apie litrą vyno ir didžiulį maišą studentiško maisto (riešutai, razinos ir pan.). Tvarkingai pasitiesiam miegmaišius, iš kuprinių pasidarom karališkus atlošus, atsidarom vyno ir be jokių “parkių” leidžiam naktį po stogeliu. Šnekučiuojamės apie pirmąsias keliones, svajojam pakeliaut nuosavu automobiliu su ant stogo prisegtais dviračiais ir pan. Artėjant trečiai valandai ryto, po truputį lendam į miegmaišius… Užsklanda.

Liepos 13 d. Žengte marš į Italiją

Bundam anksti, apie šeštą. Atmerkus akis pirmas sekundes galvoje sukasi vienintelė mintis “kas čia per velnias??? kur aš???”. Kaip ir kaskart tokioje situacijoje daiktai supakuojami labai greitai, kad ir kaip dar norėtųsi miego… Degalinė dar tuščia. Lietus, dėkuidie, jau nustojo. Ką daryti šįryt jau buvo nuspręsta vakar. Planas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas — nužygiuojam iki CH-I sienos ir iš ten balsuojam į Milaną ar kažkur ta kryptim. Link Chiasso miestelio (prie Italijos sienos) einam vietiniu kalnuotu keliuku, aplink vynuogynai ir gražūs namukai. Orientuojamės pagal moterišką intuiciją. Žygiuojam pusvalandį, valandą. O tai kur ta Italija? Pasirinkimo nėra — kapojam toliau, ima rastis nuovargis, kuprinės spaudžia pečius. Prieinam lyg ir neblogą nusukimą į autostradą, bet srauto čia — nulis. Einam toliau. Einam einam einam. Kur gi po velniais ta Italija??? Chiasso miestelio centre sustojam pailsėt. Miestelis pakankamai gražus, bet nuotaika jau gerokai pagandinta. Tiksliau tariant — ironiškai grėsmingai pikta. Domui, ką tik iškeptam telekomunikacininkui-fizikui, siūlau įsilaužt į šveicarų bankus ir ištrint visus pinigus “nafik”, visus duomenis. Paskui vitrinoj užmatau iMac’ą, svarstau galimybę išdaužt stiklą į grūstis į kuprinę. Domas juokiasi. Juokams laikas baigiasi, atsigeriam vandens ir slenkam toliau. Rodos, diena dar tik prasidėjo, o mes jau prie išsekimo ribos. Pagaliau prieinam ženklą “ITALIA”. Finalmente!!!

Žengiam į miestą Como (80 tūkst. gyv.) ir nusprendžiam susirast traukinį į Milaną. Darosi karšta. Senukas spaudos parduotuvėlėj nurodo kryptį į traukinių stotį. Einam į ilgą ilgą kalną, kertam visą miestą. Namai pasakiškai gražūs, žaliuojančios palmės, bet visa tai neatrodo labai įspūdingai — visus įspūdžius pasiglemžia nuovargis:

Kylam į kalną, leidžiamės, vėl kylam. Gaila, kad į šį miestą patekom švelniai tariant nelabai kupini jėgų, nes čia tikrai būtų ką pažiūrėti — Como ežeras žymus visoj Europoj, pats miestas taip pat yra dažnai lankomas turistų. Galbūt darom klaidą, nešdami kailį Milano pusėn, galėtume čia pasilikt dienai, kaip tai padarėme Konstanz. Įveikę virš 15 km, pagaliau randam traukinių stotį, nusiperkam bilietus į Milaną (apie 7 eurai žmogui).

Apie pietus pragariškam karštyje išlipam Milane — mados sostinėj, antrame pagal dydį mieste Italijoje. Didelėje stotyje susirandam supermarketą, perkam ilgą batoną, tepamą sūrį, kumpį, pomidorų, traškučių, vandens. Valgydami svarstom — varyti toliau traukiniais ar bandyti kapanotis iš miesto ir tranzuoti. Nuomonės nesutampa, bet “puotos” pabaigoje vistik prieinam vieningą spendimą — spjaut į karštį, italų ignoravimą tranzuojantiems ir skrost visą šiaurės Italiją iki pat Venecijos traukiniu. Taigi nusiperkam bilietus iki Cervignano del Friuli (apie 50 km į rytus nuo Venecijos), sumokam apie 34 eurus už vieną. Traukiniu lėksim virš 300 km. Traukinys išvažiuoja už 12 minučių iš pagrindinės Milano stoties Milano Centrale, iki kurios 3 metro sustojimai. Lekiam kaip akis išdegę, bet nespėjam — traukinio durys uždaromos prieš pat nosis. Sekantis traukinys Milano-Venice Mestre už valandos. Milano stotis milžiniška, bet įspūdinga. Lendam lauk iš stoties, bet labai trumpam, nes oras įkaitęs iki 36 laipsnių. Šiaip Milano aplankyt ketinimų neturėjom, Domas čia yra buvęs prieš kelis metus, didelio įspūdžio miestas nepaliko. Nusprendžiam apsilankyt markete užsipirkt gėrimų. Stoties gale surandam marketą, imam kelis litrus vyno, kelis litrus sulčių, daug buteliukų vandens ir limonado (norim atsigriebt už troškinantį žygį pėsti į Italiją). Parduotuvėj nuotaiką kiek apkartina girta alkoholikė, kalbanti rusiškai. Stotyje judėdami link traukinio, žaidžiam žaidimą, kurio esmė yra išgert 0.5 buteliuką vandens kol eskalatorium pakylam nuo pradžios iki galo. Platformoje dar kiek palūkuriuojam. Visur masės žmonių. Milano stotis viena įspūdingesnių, kokią teko matyti. Nors ir neturi jokio konkretaus stiliaus, Centrale stotis turi art deco ir art nouveau bruožų.

Apie penkioliktą valandą pajudam rytų kryptim į Veneciją (čia persėsim į kitą traukinį). Persimetam keliais žodžiais su keliautojom iš Australijos. Džiaugiamės komfortabilia kelione. Veikia kondicionierius, gera. Paskui į trasą atkeliauja ir vynelis. Traukinys pakankamai solidus ir keliautojai ramūs bei tvarkingi, todėl didelio bardako stengiamės nedaryt, tiesiog pakrykštaujam ir kukliai gurkšnojam vyną. Iki vakaro dar turėtume nusigaut iki Slovėnijos. Deja, traukinys stringa Veronoje — vienas iš daugelio keleivių sunegaluoja, todėl valandą laukiamas gydytojas. Itališkas punktualumas… Laimei turim vyno. Venecijoj lipam apie 18 ar 19 valandą, karštis nepakeliamas… Kone valandą trinamės laukdami traukinio į Cervignano del Friuli. Žmonių tiršta masė, karštis…

Vakare išlipam Cervignano del Friuli. Miestelis nedidelis, gana greit randam kelią link Gorizia (I-SLO pasienio miestelis). Čia pasikartoja italų pofikizmas tranzuojantiems keliautojams. Stringam. Prieina močiutė, itališkai beria daug žodžių, suprantam tik tiek, kad siūlo vandens ir dar kažkokias mintis susijusias su miegu. Gal siūlo pernakvot? Neee, šiandien norim nakvot mažų mažiausiai prie Slovėnijos sienos. Pagaliau sustoja rumunas, daug metų gyvenantis Italijoj. Įdomiai su juo pasišnekam, bet važiuojam nedaug, t.y. apie 25 km. Lipam netoli miestelio Gradisca d’Isonzo. Miestelis ne iš trumpųjų, žygiuojam ilgai, kol prieinam centriuką. Esam pritrenkti — miestukas žemėlapy pažymėtas kaip pats mažiausias kaimas, o mes centre pamatom didelį parką, gražų teatro pastatą, centrinę aikštę, įspūdingais ledaines ir lauko kavines. Gyvenimas verda! Valandėlę stebim centrinę aikštę. Visai sutemsta. Bandom judėt į miestuko galą (aptinkam ir pilį), po truputį dairomės vietos nakvynei. Eidami tamsoj balsuojam (paskutinės vilties tranzas) ir pasiseka! Stoja nauja Audi A3, pagyvenęs italas gerai šneka angliškai ir nors gyvena čia kažkur netoliese, nuveš mus iki sienos! Jėga! Pėsti sieną pasiekt būtų nelengva, nes atstumas, kurį nuvažiuojam su Audi yra apie 7-8 km. Žemėlapy visada atrodo, kad liko “kapeikos”, nors realybėj atstumas kur kas didesnis. Dėkojam vairuotojui ir lipam jau Slovėnijos teritorijoj, dideliam parkinge prie degalinės ir kazino. Oras puikus, naktį temperatūra apie 28 laipsnius. Balsuojam ant išvažiavimo, nors jau yra 22:30. Mašinų srautas nedidelis (ir nuolat mažėja). Nieko nepešę, bet pakankamai geros nuotaikos, susirandam vietelę už parkingo esančioj pievoj. Įkalam po kelis gurkšnius vyno ir gulamės ant miegmaišių (lysti vidun per karšta).

Liepos 14 d. Slovėnijos ritmu

Bundam pakankamai vėlai, gal apie 8 val. Saulė jau spėjo pakilti gana aukštai. Karšta. Pakylam iš savo guolių, prasitrinam akis, atsisukam dešinėn — pyst du pasieniečiai jau prie mūsų. “Dobryj jutro”, slovėniškai bandom sveikintis. “You can not camp here”, sako pareigūnai. “Ok” — atsakom mes. Susirenkam manatkes, dar patikrina mūsų pasus ir maunam iš ten. Negalima, tai negalima, ateity žinosim :D.

Apsiprausę degalinėj ir skaniai užkandę degalinės bandelių su jogurtu, pradedam balsavimą sostinės link. Mašinų nedaug, saulės — užtektinai. Kepina be jokio gailesčio. Po geros valandžiukės į degalinę įrieda vilkikas su lietuviškais numeriais! Iš tolo stebim vairuotoją, bandom nuspėt ilgam ar trumpam sustojo. Paskui Domas eina paklaust, gal greitu metu link Liublijanos važiuos. Ir pasiseka! Fūristas iš Kazlų Rūdos pametės iki Liublijanos prieigų, o paskui trauks į šiaurę, namo (Lietuvoj nebuvo jau tris mėnesius). Vaišina šaltu vandeniu ir suvalkietišku akcentu pasakoja fūristų bajeriukus, istorijas pagardindamas vienu kitu rusiškos kilmės keiksmažodžiu.

Įsimintiniausia fūristo istorija buvo apie tragikomiškas indų ir pakistaniečių pastangas per Lamanšą Prancūzijoj pateikt į Didžiąją Britaniją. “Atidarai kabiną, o ten akys tik žiba — babajus su visa šeima tupi fūroj. Turiu išvyt, nors ir gaila tų babajų. Ir po tiltu priekabos lenda, tai su prožektorium pašvieti, akys tik sublizga, išvarai, o tas kaip katinas bėga ir po kita fūra palenda. Buvo ir sutraiškytas taip ne vienas. Būna ten visokių cirkų su jais. Anglai patys kalti, per daug geros sąlygos ten jiems Anglijoj”…

Apie pietus lipam degalinėj prie Liublianos, velniškai karšta. Atsigeriam ir nuspredžiam eiti link miesto. Tenka perlipti tvorą ir truputį paėjėt autostrada, bet miestą randam greit ir be didesnių pastangų. Pirmam pasitaikiusiam markete nusiperkam ledų. Parašau žinutę draugui Matic, su kuriuo susidraugavom Porto praėjusiais metais per Erasmus kursą. Netrukus jis prilekia su draugu Jan, metamės daiktus į mašiną ir važiuojam į Matic butą. Nuotaika puiki — ištesėtas pažadas aplankyt draugus Slovėnijoj.

Ilsimės. Pasakojam įspūdžius. Vakare užsisakom picų, gurkšnojam alų, džiaugiamės atostogom. Beje, picas užsisakom už neįtikėtinai mažą kainą, pasirodo, studentai Slovėnijoje turi milžiniškas nuolaidas visose maitinimo įstaigose. Pavydim. Paskui pasiskolinam senus dviračius, važinėjam po miesto centrą. Dviračių eismas Liublijanoj išvystytas pakankamai gerai.

Liubliana įsikūrusi vidurio Slovėnijoje. Miestas yra šalies sostinė, čia gyvena apie 300 tūkst. gyventojų. Liublianoje gaminamas porcelianas, popierius, baldai, muilas, chemikalai, odos dirbiniai. Pasak legendos, Liublianą įkūrė graikų didvyris Jasonas. Miestas yra palyginti nedidelis, dėl to patogu svarbiausias lankytinas vietas apžiūrėti pėsčiomis ar dviračiu.

Senamiestyje yra XII a. pilis, pastatyta ant mažos miškingos kalvelės šalia stataus upės slėnio. 1895 m. miestą ištiko žemės drebėjimas, tačiau pilis beveik nenukentėjo, tuo tarpu kai didžioji dalis miesto patyrė didesnių nuostolių, todėl daugelis senesnių Liublianos pastatų yra tik 100 metų amžiaus. Per Liublianicos upę yra visa eilė tiltų, iš kurių žymiausi yra Trys tiltai, esantys greta Prešereno aikštės.

Vakare šturmuojam kelis barus, vaikštinėjam po naktinį miestą. Liubliana sudaro nedidelio, bet jaukaus ir keliautojams draugiško miesto įspūdį.

Liepos 15 d. Prie upės

Dar viena žiauriai karšta diena. Nusprendžiam, kad šiandien puiki proga atsigaivint prie upės. Mašina lekiam 50 km į šiaurės vakarus. Tikslas — dieną praleisti prie gaivios kalnų upės, geografiškai skiriančios vidurio Europą ir Balkanus. Pakeliui užsukam į turistinį Slovėnijos perliuką miestą Bled, kuris yra žymus savo ežeru ir pilimi.

Iki pat vakaro turistaujam prie upės. Kepamės tradicinį balkanų patiekalą — čevapčiči. Puikiai leidžiam laiką, maudomės vėsioje upėje, saikingai gurkšnojam alutį, plaukiojam Jan’o pripučiama valtim. Super gaivi dienelė. Rodos, atvėsta ne tik kūnas, bet ir mintys…

Liepos 16 d. Siesta

Visą dieną praleidžiam namuose, kieme beprotiškas karštis (apie 36). Namie taip pat žiauriai karšta, geriam daug vandens, lėbaujam prie kompų, naršom žemėlapius ir pan. Paaiškėja, kad ima barškėti planas “Kroatija”, nes aš, naivus Europos Sąjungos keliautojas, įsigudrinu nepasiimt paso (tik ID kortelę). Kroatija nėra ES narė, todėl būtinas pasas. Naršom ir skambinam į Lietuvos ambasadą, tačiau konkrečios informacijos taip ir negaunam. Galiausiai nusprendžiam nerizikuot, juolab kad norėdami pasiekti Dubrovniką, turėsim kirst ne tik Kroatijos sieną, tačiau ir kabinti Bosnijos valstybę. Apmaudus neatidumas kainuoja pasakiškas atostogas Kroatijoje, tačiau stengiamės labai neliūdėt — esam jauni ir dar bus tikrai ne viena proga apsilankyt Dubrovnike :)

Vakare prilekia Peter (bičiukas, kųri taip pat buvau sutikęs Portugalijoje). Važiuosim į Liublijanos priemiestį ir padarysim siurprizą Jasnai, kuri šiandien namuose švenčia gimtadienį. Lekiam ne taip ir mažai.

Gimtadieny daug nematytų žmonių, vėl čevapčiči, vynas, alus, stiprieji. Groja bosniška muzika. Apskritai Slovėnijoje jaučiama nemaža Balkanų kultūros įtaka — maisto, muzikos, linksminimosi kultūroje, be abejo istorijoje ir kt. Šalis man pasirodė savotiškas tiltas tarp vidurio Europos ir Balkanų. Tai suteikia savotiškai įdomų ir originalų veidą.

Šįvakar pastebiu koks vis dėlto atviras vaišėms yra mano senas draugas Domas. Vos tik šeimininkai ištaria žodį “beer”, kolega Domas kaip mat kelia ranka viršun, tarsi mokinys, puikiai žinantis atsakymą į klausimą “want some beer?”.

Liepos 17 d. Kelyje į Vieną

Ryte turim apsispręsti — varyt su draugais slovėnais į masinį open air’ą kažkur gamtoj, ar vistik pasukt link Austrijos. Po pakankamai ilgų svarstymų priimam sprendimą pavadinimu “Viena”. Pamąstom, kad gana linksmybių ir lėbavimų Slovėnijoje, reikia judėti toliau. Kaip vėliau paaiškės, mūsų laimei open air’as buvo nevykęs.

Apibendrinant dienas Slovėnijoje galima pasakyti, kad vizitas Liublianoje mums labai patiko, nors oras buvo netinkamas miesto apžiūrėjimui (ir ne tik miesto, bet ir visos šalies turistinių vietų). Slovėnai — labai vaišingi ir linksmi žmonės, daugelis puikiai kalba angliškai.

Taigi gerokai priešpiet mus atveža į nusukimą į A1 greitkelį link Maribor. Dėkojam už puikų laiką draugams, kviečiam į Lietuvą kitą vasarą. Ciao! Pradedam tranzą. Nuotaika visai gera, nepaisant gurgiančių pilvų bei aktyvios saulės. Pastovėję pusvalanduką, nusprendžiam pasistiprint. Netoliese susirandam supermarketą, perkam bananų, jogurto, kažkokio pyrago, vandens. Užvalgę, tęsiam tranzą. Primetam, kad šiuo metu turėtume balsuot Kroatijos link, pasijuokiam iš mano žioplumo. Nesiparinam. Netrukus sustoja simpatiška moteris, važiuojanti iki Slovenske Konjice. Pasirodo, vairuotoja yra Slovėnijos futbolo rinktinės gydytojo žmona. Pasakoja apie Pietų Afriką (grįžo prieš savaitę), apie keliones, apie Zimbabvę, apie tai kaip ji seniai keliaudavo autostopu. Puiki pašnekovė, su kuria važiuojam apie 100 km. Paskui susitranzuojam porelę su Toyota Avensis, su jais tyliai bet dideliu greičiu skriejam iki pat Austrijos sienos. Degalinėj eilinį kartą griebiam šalto Sprite. Tranzą tęsiam ant išvažiavimo į greitkelį. Domukas džiovinasi savo mėgstamiausią rankšluostį su meškiuku:

Mažumėlę stringam, žiauriai karšta. Kailius gelbsti dar viena moteris (austrė) su nauju Passat. Važiuosime iki Graz — antro pagal dydį miesto Austrijoje. Sutranzuotų moterų sensacija tęsiasi.

Vakarop lipam kažkur Graco pakraštyje. Truputėlį pasiblaškom, paeinam iki sankryžos prie supermarketo ir pradedam balsuot neidealioje, bet pakenčiamoje vietoje. Stovim gana judriame kelyje — vis dėlto autostrada jungia du didžiausius Austrijos miestus. Po truputį ima temti, viltis šįvakar atsidurti Vienoje blėsta. Tačiau nuotaika pakankamai gera. Balsuojam aktyviai, vienu akies kraščiuku besižvalgydami vietos nakvynei.

Maždaug po valandos sustoja musulmonė su Golf III. Važiuoja gan toli, beveik iki pat Vienos. Jėga! Šokam į guolį ir riedam sostinės link. Moteris nekalba angliškai, todėl bendravimas vyksta tarptautinių žodžių pagalba ir gestų kalba. Paskui mašinoje ima rastis išmatų kvapas (?). Nutariu šio reikalo neaptarti su vairuotoja, juolab, kad gestų kalba išsiaiškinti kvapo kilmę būtų sunkus arba labai sunkus uždavinys. Kenčiu. Vėliau aromatines problemas užgožia gamtinės. Kyla vėjas, greit apniunka. Rodos, artėja Šveicarijos atvejis. Moteris bando kažką mums patarti ar pasakyti, nervinasi, mes nieko nesuprantam, oras prastėja minutėm. Taigi, darosi linksma. Vairuotoja paskambina telefonu ir su kažkuo išsiaiškina, kad angliškai traukinys yra “train”. Pagaliau parišam, kad moteriškė siūlo mestelti mus iki artimiausio traukinio. Gut! Mums tinka. Mums viskas tinka.

Dėkojam vairuotojai ir visiškai sutemus išlipam ….?…. stotyje. Iki Vienos apie 40 km. Stotis tuštutėlė. Automatuose nusiperkam bilietus į Vieną, bet traukinys neatvažiuoja… Bardakas. Paskui išsiaiškinam, kad traukinys atvyks vėliau ar kažkas panašaus. Berods apie 22 val. lipam į traukinį, patogiai įsitaisom. Taigi, lietingą naktį, atsidursime Vienoje, milijoniniame mieste. Turim užsirašę keletos hostelių adresus. Traukiniu lėtai dardam į imperiškąją Vieną, bet likimas vis dėlto nuspredžia iškrėst pokštą. Pokštą, kurį mes jau puikiai žinom — tai yra sugedusio traukinio triukas, su kuriuo prieš savaitėlę susipažinom Šveicarijoje.

Elektrinis traukinys, visai kaip Šveicarijoj, užsilenkia nuo prastų orų. Likimo ironija, kitaip nepavadinsi. Stringam maždaug valandai. Trinamės miestelio stotyje. Paaugliai intensyviai vartoja vyną, kiti žmonės mieguistai laukia autobuso arba kito traukinio. Paskui atvažiuoja autobusas, surenka visus keleivius (telpam kaip šprotai skardinėje) ir veža iki stoties, kurioje traukinių linija jau veikia.

Apie pirmą nakties lipam Vienoje. Tamsu, niūru, nieks nematyta. Susirandam žemėlapį, bet vos tik pamatę miesto “gabaritus” ir žemėlapio smulkumą, suprantam, kad hostelių paieška nebus lengva. Lija. Traukiam lietpalčius. Blūdijam po artimiausius kvartalus, rodos, lyg ir artėjam prie centro (spredžiam iš architektūros), tačiau naudos nulis. Hostelio patogumus teks atidėt sekančiai nakčiai. Dar pablūdijam, bet kažką rasti nepavyksta. Taigi, nuspredžiam grįžti į stotį ir ten prigulti, kol išauš. Kaip tariam, taip ir padarom. Stotis nauja ir sutvarkyta. Išsiraitom ant kėdsuolių (trys sujungtos kėdės). Snaudžiam visai ramiai, iš garsiakalbio garsiai kartas nuo karto pasigirsta moteriškas balsas “Achtung! Achtung!”.

Liepos 18 d. Vienoje

Budinamės anksti, apie šeštą. Nešdinamės iš stoties. Miestas dar įmigęs. Judam centro link — ryte orientuotis kur kas paprasčiau. Šiandien nusprendžiam apžiūrėt Vieną, apsistot hostelyje, o rytoj judėt namų link.

Vienoje yra įspūdingas senamiestis, kuriame yra Hofburgo rūmai (Habsburgų rezidencija; XVI-XIX a.), Šv. Stepono katedra (XII-XV a.), Wiener Riesenrad, Ispanų jojimo mokykla, Šionbruno rūmai, Valstybiniai operos rūmai, Meno istorijos muziejus, Vienos miškas ir kt. Išlikę daug baroko stiliaus XVII-XVIII a. pastatų. Taip pat yra L. van Bethoveno, J. Haidno, V. A. Mocarto, F. Šuberto, J. Štrauso namai-muziejai.

Pagal gyventojų skaičių Viena yra dešimtas pagal dydį miestas Europos sąjungoje. Miestas išsidėstęs abipus Dunojaus, Vienos miško Alpių pašlaitėje. Viena yra vienas iš turtingiausių Europos Sąjungos regionų. Tarptautiniu mastu Viena yra laikoma aukšto lygio miestu. Vienoje sutelkta apie trečdalis visos Austrijos pramonės produkcijos. Išvystyta mašinų, chemijos, siuvimo, avalynės, poligrafijos, maisto pramonė. Eksportuojama madinga apranga, trikotažas, kepurės, avalynė, muzikos instrumentai ir kt. Gerai išvystytas turizmo sektorius.

Septintą ryto atsiduriam Herojų aikštėje, pačiame miesto centre. Stebim egzotišką vaizdelį — dešimtis nusibaigusių gėjų, lesbiečių, siaučiančių prie vis dar veikiančio klubo. Pasirodo, ši savaitė Vienoje yra tolerancijos savaitę. Sukinėjamės ten bemaž valandą — vis tik vaizdai švelniai tariant labai egzotiški ir labai ekstracentiški. Taigi, vietoj pusryčių pasisotinam vaizdeliais, nu kurių nori nenori atvėpsta žandikaulis. Paskui susirandam turizmo informacijos centrą, išsiaiškinam lankomiausias vietas ir kt.

Karščiai pasitraukia, dieną temperatūra vos 20-22 laipsniai. Savotiška atgaiva. Visą dieną vaikštinėjam po miestą. Viena sudaro super didingo, imperijos laikus menančio miesto įvaizdį. Mieste galima tiesiog užuosti istoriją, aukštą kultūros bei pragyvenimo lygį. Stebina pastatų masyvumas, parkų bei augmenijos puoselėjimas. Taip pat miestas pasirodo didelis savo plotu, nors gyventojų “teturi” nepilnus du milijonus. Susiviliojam visame mieste nuomojamais dviračiais iš serijos “susimokėk ir važiuok”, tačiau neišdega užsiregistruoti sistemoje naudojant lietuviškasias banko kortele. Taigi, apie dviračius tik pasvajojam.

Po pietų gana netoli centro susirandam hostelį, užsiregistruojam. Pailsim, nusiprausiam, atsigeriam alučio. Vakare su alučiu vaikštinėjam po miestą, įvairiose vaizdingose vietose (pvz prie Parlamento rūmų) pagurkšnodami.

Liepos 19 d. Visu greičiu link namų

Šiandien laukia “gryno tranzo” dienelė. Ryte suvalgom hostelio pusrytį, nuskubam į parduotuvėlę nusipirkti atvirlaiškių. Išsiunčiam. Paskui žingsniuojam į metro, ilgus kilometrus važiuojam į priemiestį, iš kurio galėsim balsuot Čekijos link. Negalim patikėt, kad Viena tokia didelė, akimirką pasijunti kaip Paryžiuj. Išlipę priemiesty, dar nemažai važiuojam tramvajum, kol pagaliau apie 11 val. atsiduriam reikiamoj vietoj. Daug srauto, sustojimui vietos mažoka. Balsuojam intensyviai, bet sekasi vangokai. Po geros valandos susitranzuojam moterį, važiuojančią netoli, gal keliasdešimt kilų. Paskui pasigaunam ūkininką su VW Transporter, angliškai nešneka, veža apie 50 km. Po truputį krapštomės. Po kurio laiko pasigaunam dar vieną mašiną, kuri nuveža iki A-CZ sienos. Žodžiu, nieko įspūdingo, tiesiog tranzuojam.

Ant sienos imuosi gudrybių — pastebėjęs lenkiškų automobilių pagausėjimą, pasidarau ženklą su užrašu “PL” (pagalvos, kad lenkai ir sustos, hehe). Planas pasiteisina per 5 sekundes — pasigaunam krokuviečius su Renault Espace. Nuveš iki pat Krokuvos! Viso apie 400 km. Lenkai jauni, bet, kaip taisyklė, angliškai “nė bum bum”. Skrodžiam Čekijos Respubliką, apvažiuodami tokius miestus kaip Brno ir Olomouc. Na o įvažiavę į Lenkiją, žinoma pakliūnam į kilometrinį kamštį. Kelias valandas dardam prakeiktais lenkiškais vieškeliais, kol privažiuojam Krokuvą. Laimei, keleivė gyvena už Krokuvos Slomniki miestely — būtent ten mums ir reikia nusigaut, norint tęsti tranzą Varšuvos kryptimi. Dar prieš tranzą pavaišina hamburgeriais. Dzenkuje.

Jau temstant balsuojam Varšuvos kryptimi, tikėdamiesi iki visiškos sutemos nusigaut iki Kielce arba Radom miestų. Žinant šalies dydį, kelių būklę ir pridėjus vieną kitą antipatiją lenkams, tranzuojam pasiutusiai aktyviai — nesinori užsibūti Lenkijoje. Pasidarom ženklą “W” (Warszawa). Srauto nemažai, aplink vien gyvenvietės. Nesinori čia strigti, tiksliau sakant nesinori strigti niekur Lenkijoje. Galiausiai pasigaunam mažą krovininį su angliškai kalbančiu lenku. Jėga. Jis važiuoja į Lubliną, todėl mestels mus iki Kielce prieigų. Pasakoja, kaip užknisa jo bosas, nes jam reik vežiot prakeiktus langus, nors yra vadybininkas.

Jau visai sutemus išlipam ramioj degalinėj prie Kielce. Kuprinėj turim po alaus skardą, atsidarom, gurkšnojam. Šiandien pasistūmėjom ne taip ir prastai — apie 550 km. Ištuštinę alutį, nusprendžiam pasidairyt tranzavimo galimybės prie degalinės išvažiavimo. Apetitas kyla bevalgant. Tamsu absoliučiai, nulis šansų mašinoms mums pamatyt. Ech… Sėdam ant bardiūro. Jokia problema pernakvot degalinės teritorijoj ir rytoj kapanotis toliau. Tačiau netgi ir tokioj beviltiškoj vietoj, kaip menkai apšviesta tuščia degalinė vyksta stebuklai. Pasigaunam VW Golf II su bičiuku, kuris važiuoja į Varšuvą! Tai yra apie 200 km nuo čia. Na ir sekasi! Vairuotojas šneka angliškai (išmoko Airijoj, kur gyveno 5 metus). Pasakoja apie darbą Airijoj, apie tai kaip užsidirbęs pinigų, įsigijo autobusiuką ir dabar visoj Lenkijoj dirba apdailininku. Pasirodo visai gudrus tipelis. Juokiasi iš tipinių emigrantų, kurie sunkiai dirbę svetur grįžta ir nusiperka brangią mašiną ir gyvena be skatiko. Ragina ir mus išvažiuot. Domukas tvarkingai sminga ant galinės sėdynės. Artėjant Varšuvai imu klapsėt ir aš…

Gilioje naktyje išlipam Shell degalinėje, esančioje keliasdešimt kilų iki Varšuvos. Na šiandien tai jau tikrai gana tranzų… Norisi miego. Susirandam vietelę pievoje prie didžiulės lauko reklamos. Jaučiamas nuovargis. Gana greit įsikuriam, pasidžiaugiam sėkminga dienele ir smingam.

Liepos 20 d. Paskutiniai kilometrai

Ankstų rytą išgeriam degalinės kavos, kažko užkertam. Paskui pasigaunam diedą, važiuojantį į Varšuvą. Domas rezga rusišką dialogą. Aš dar “miegu”.

Varšuvoje, kaip ir tikėjomės, stringam. Tiesiog prakeiktas miestas. Stringam ne ką trumpiau nei praeitais metais. Kapanojamės iš miesto kelias valandas, pavargstam. Užknisa kvaili lenkiški sprendimai įvairiais transportavimosi ir urbanizacijos klausimais. Galiausia prasikeikę atsiduriam reikiamoje vietoje, už miesto. Stringam! Karšta… Kurwa!!! Sumauta Varšuva nenori mūsų paleisti, laiko įsikandusi stipriomis iltimis. Suvalgom ledų, tada grįžtam ant kelio.

Galiausiai pasigaunam dar vieną mažą krovininį, važiuojantį iki Lomžos. Vairuotojas šneka angliškai, pasakoja apie nuotykius važinėjant po Europą, apie prostitutes ir pan. Maždaug ties Ostrow Mazowiecka važiuojam per garsiąją gatvės mergaičių atkarpą. Vairuotojas labai intuziastingai signalizuoja visom kekšėms ir pasakoja apie Lomžos klubų prostitutes, labai rekomenduoja mums ten apsilankyt. Mes juokiamės, o jis rimtai :)

Eidami pro Lomžos miestą (65 tūkst. gyv.), užsukam į vietinę kavinę papietaut. Kainos visai nesikandžioja. Domas užsisako picą, aš žuvies. Skaniai pavalgom, atsigeriam alučio. Atgaiva…

Sukaupiam jėgas ir einam į miesto galą. Na ir karšta… Tranzuojam pusėtinoje vietoje, dar mieste. Pasidarom “LT” ženklą. Ir netrukus mums pasiseka! Sutranzuojam Ford Tranzit, vežantį lietuvius vilkikų vairuotojus namo. Vyrai kelyje jau trečia para. Vargšai jau gerokai pavargę ir pašvinkę. Ramiai, be jokių keiksmažodžių ir dainų, ir gana greit skrodžiam likusią šiaurės rytų Lenkijos dalį.

Gerokai popiet išlipam netoli Kalvarijos miestelio. Paėjėję sutranzuojam lenkišką fūrą, važiuojančią pro Leipalingį. Super! Vairuotojas supranta rusiškai.

Tvarkingoje ir naujoje Volvo kabinoje apima kelionių ir gyvenimo džiaugsmo jausmai. Dar viena įsimintina ir nepakartojama kelionė artėja į pabaigą… Užgroja pakankamai dramatiška muzika, pro langus skrieja pasakiški gimtosios Lietuvėlės pievų ir kaimų vaizdai. Jausmas kolosališkas… Užsisvajoju…

Leipalingyje (10 km iki Druskininkų) “ant žemės nuleidžia” sutranzuotas Passatas, vairuojamas dyzelio ir kontrabandinių cigarečių vežiotojo. Sužinojęs iš kur parvykstam, vyras riebiai nusikeikia, labai nustemba. Pasakoja apie savo biznį, dažnus vizitus didžiojo Lu šalyje.

Išlipę Druskininkuose pasijuokiam — rodos, į Druskininkus įriedėjom vežami statistinio “biznieriaus” iš Lietuvos.

Suspaudžiam vienas kitam ranką ir padėkojam už dar vieną puikų gyvenimo nuotykį…

Gyvenimas yra knyga. Nekeliaujantis skaito tik vieną jos puslapį…

Paulius

3 thoughts on “Eurotrip 2010 (II dalis)

  1. labai puikus tripas, as manau tranzu nelabai pasirasyciau… mane atbaido, tas nesaugumo jausmas vien del to, kad vyrams kazkodel patinka mano uzpakaliukas :D

Comment

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s